Startas – iš Čilės

Gintaras su Deimante nutarė pasiekti Antarktidą iš Čilės. Buvo galima rinktis ir kitokį maršrutą. Ekspedicijas į ledinį žemyną rengia įvairūs kelionių organizatoriai, kurie turi pasaulinės organizacijos IAATO (angl. International Association of Antarctica Tours Operators) leidimus. Būtent ši organizacija reguliuoja turistų ir ekspedicijų srautus į labiausiai lankomas Antarktidos vietas.

Antarktidą galima pasiekti iš kelių pusių. Lengviausia ir arčiausia tai padaryti iš piečiausio pasaulio miesto Ušuajos, kuris yra Argentinoje. Tačiau tuomet reikia perplaukti žymųjį Dreiko sąsiaurį – vieną pavojingiausių planetos vietų. Ten susilieja trys vandenynai, todėl net pačius drąsiausius keliautojus gąsdina smarkūs vėjai ir maždaug 10 m aukščio bangos. Perplaukti į vieną pusę užtrunka dvi paras.

Staniuliai pasirinko pasiekti Antarktidą lėktuvu. Kad tai padarytų, iš pradžių turėjo nusigauti į Čilės sostinę Santjagą, o iš ten skristi iki Punta Arenaso miesto. Iš jo daugiausia turistiniais tikslais vykdomi reisai į Antarktidą arba salas šalia jos.

Atsidūrę Punta Arenase keliautojai laukė žinių apie orus, gaudavo tik preliminarią informaciją apie tai, kada pagaliau galės skristi į Antraktidą. Grupei, atvykusiai viena savaite anksčiau už juos, nepasisekė – visą laiką prasėdėjo viešbutyje, bet taip ir nesulaukė gerų oro sąlygų. Įdomiausia, kad prognozes apie tinkamus ar netinkamus orus skrydžiui entuziastai sužino tik nuvykę į vietą – išankstinės prognozės per „Gismeteo“ čia netinka.

Paklaustas, kokia specialia apranga teko apsirūpinti prieš keliaujant į Pietų pusrutulyje esantį žemyną, Gintaras tikina, kad nieko ypatingo jiedu su žmona nesivežė. Tiesiog įsidėjo šiltą, vėjui ir šalčiui atsparią aprangą. Punta Arenase įlipę į lėktuvą išsyk gavo batus, su kuriais vieninteliais buvo galima vaikščioti po Antarktidos sniegynus.

Atvirukai: kvapą gniaužiančią Antarktidos panoramą D. ir G.Staniuliai dar ilgai regės savo gražiausių sapnų atvirukuose. / Asmeninio archyvo nuotr.

Griežti reikalavimai

Per metus Antarktidą aplanko daugiau nei 50 tūkst. turistų, tačiau vienu metu krante gali būti tik ribotas skaičius žmonių. Paprastai keliautojai kruiziniais laivais atvyksta nuo lapkričio iki kovo vidurio, kai vyrauja kiek šiltesni orai. Vis dėlto daugiausia ekspedicijų į Antarktidą vyksta gruodį ir sausį. Tuo metu temperatūra būna pati šilčiausia, kartais vos pakylanti aukščiau 0 °C.

„Temperatūra mūsų kelionės metu svyravo nuo - 10 °C iki + 5 °C. Šalta tikrai nebuvo. Vienas iš rusakalbių mūsų valties vairuotojų pasakojo, kaip prieš porą metų gabeno aviacinį kurą į Pietų polių. Skundėsi, kad tada oro temperatūra siekė net 60 laipsnių šalčio“, – pasakoja G.Staniulis.

Pagrindinė mintis, skambėjusi paskaitose, kurios vyko laisvu nuo ekskursijų metu, – Antarktidos žemyno išsaugojimas. Todėl turistams buvo draudžiama kažką palikti žemyne, garsiai kalbėti, valgyti, rūkyti, liesti ar imti, naudotis dronais.

Šiame žemyne taikomi itin griežti gamtosaugos reikalavimai. „Gavome specialius batus, kuriuos turėjome avėti prieš išlipdami ir įlipdami į laivą. Maža to, eidami batus dar turėjome panardinti į specialų skystį, skirtą jų dezinfekcijai“, – pasakoja apie būtiną procedūrą.

Ir valtimis, ir pėsčiomis

Iš Punta Arenaso nuskridę į Antarktidą lietuviai atsidūrė Šetlando salose, kur yra Čilei priklausančios mokslinės ir karinės bazės, turinčios ir lėktuvų nusileidimo taką. „Oro uostu tą vietą sunkiai būtų galima pavadinti, bet lėktuvai ten leidžiasi“, – paaiškina pašnekovas. Lėktuvui nusileidus, jie su kitais grupės nariais keletą kilometrų keliavo pėsčiomis iki laivo, kuriame ir buvo apgyvendinti.

Naktimis laivas plaukdavo, o dienomis turistai turėjo dvi išvykas pėsčiomis, taip pat – valtimis arba baidarėmis, kai plaukdavo stebėti skirtingų gamtos objektų, Antarktidos gyvūnų ir paukščių. Laisvu nuo išvykų metu laive nuolat vyko paskaitos ir pristatymai. Juos vedė skirtingi gidai, jie dalijosi patirtimi iš mokslinių ekspedicijų.

„Jie kalbėjo apie geopolitiką, Antarktikos gyvūniją, istoriją, apie didžiuosius šio žemyno tyrinėtojus, klimatą ir jo kaitos klausimus“, – žavėjosi lektorių profesionalumu, iškalba ir žiniomis G.Staniulis.

Kiekvieną dieną, atsižvelgiant į oro sąlygas, kapitonas ir ekspedicijos vadovai siūlydavo turistams išvykas. Laivui sustojus, turistai buvo sodinami į specialius laivelius, vadinamus zodiakais, ir plukdomi žiūrėti Antarktidos. Kartais grupėmis lipdavo į krantą ir tyrinėjo aplinką pėsčiomis.

Atšiauru: apie 97 proc. Antarktidos dengia 1,9 km storio ledo sluoksnis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ledynai, ledo dangos, ledkalniai, kalnų viršūnės, nusileidžiančios tiesiai į jūrą. O kur dar vulkaniniai paplūdimiai, tyrimų stotys, kerinčios įlankos ir banginių medžioklės pramonės liekanos! Tai vis skirtingi Antarktidos veidai, kuriuos išvydo Staniuliai šios išskirtinės kelionės metu.

„Plaukiojome tarp tų akinamai baltų ir melsvų ledkalnių, stebėjome pingvinus ir banginius, o kartais išsilaipindavome Antarktidos salose ir žemyne“, – pasakoja jis.

Aštuonios dienos Antarktidoje prabėgo akimirksniu. Staniuliams pasisekė: dėl blogų oro sąlygų lėktuvai negalėjo skristi, tad teko atostogas pratęsti dar vienai dienai.

Stebėjo pingvinus ir orkas

Ypač Staniuliams patiko plaukioti ne zodiakais, bet baidarėmis. „Įspūdis, kai tu pats iriesi mažyte valtele tarp masyvių ledo luitų, iš tiesų didelis. Jei dar už kokių 20 m staiga iš vandenų išnyra ir pro tave praneria milžiniškas banginis…“ – iki šiol nepamiršta nepaprastų potyrių G.Staniulis.

Gintaras pasakoja, kad pačią pirmą dieną, kai plaukė laivu, jie matė visai šalia praneriančias orkas. Ne visada turistams pasiseka jas pamatyti. Tad laivo įgula vadino jų grupę laimingąja.

Ar keliautojus iš Lietuvos sužavėjo pingvinai? „Taip! Pingvinų teko regėti labai daug. Vienų ir su ką tik pasaulį išvydusiais jaunikliais“, – sako Gintaras.

Statistika: atšiauri gamta šiems paukščiams negailestinga – pingvinų jauniklių Antarktidoje išlieka vos apie 20 proc. / Asmeninio archyvo nuotr.

Iš pradžių pora pingvinus entuziastingai fotografavo, filmavo, bet vėliau apsiprato su jų buvimu ir priėmė šių mielų gyvūnėlių egzistavimą kaip nuostabią vietinio peizažo dalį. „Gražu buvo žiūrėti, kaip mikliai jie nuo kranto šokinėja į vandenį ir gaudo krilius, tokius vėžiagyvius“, – aiškina G.Staniulis.

Prie pingvinų buvo galima prieiti labai arti. Ištiesęs ranką galėjai juos netgi paglostyti. Ar bandė? „Na ne“, – juokiasi keliautojas ir sako, kad pingvinai Antarktidoje turi savo takus, o turistai – savo. Tiek vieni, tiek ir kiti dažnai žingsniuoja greta, nes taip veda jų keliai. Šie paukščiai drąsūs, visiškai nebijo žmonių. „Mums labai pasisekė, kad keliavome vasaros Antarktidoje metu, kai pingvinai buvo ką tik susilaukę jauniklių. Smagiai atrodė jų gausios kolonijos“, – sako pašnekovas, po šios išvykos išmokęs atskirti net šešias pingvinų rūšis.

Gintaras vardija, kad Antarktidoje, be pingvinų, gyvena kupriniai banginiai, ruoniai, drambliniai ruoniai, kailiniai ruoniai, Antarkties mažieji banginiai, orkos ir kt.

Kažkodėl vyrauja stereotipinė nuomonė, kad Pietų ašigalyje turi gyventi baltosios meškos. „Tikrai jų nematėme, – užtikrina Gintaras ir priduria, kad Antarktida garsi kitais plėšrūnais – jūrų liūtais, ruoniais. Iš pažiūros jie atrodo labai draugiški – murkso sau ant sniego drauge su pingvinais – bet kartais ima ir jų paskanauja, ypač pingvinų jauniklių.“

Įspūdis, kai pats iriesi mažyte valtele tarp masyvių ledo luitų, iš tiesų didelis. Jei dar už kokių 20 m staiga iš vandenų išnyra ir pro tave praneria milžiniškas banginis…

Ruoniai, jūrų liūtai šaltuose Antarktidos vandenyse priešų beveik neturi, nes yra pačioje maitinimosi grandinės viršūnėje. „Teko stebėti, kaip jūrų liūtų ar ruonių jaunikliai būna visai šalia pingvinų. Atrodo, kad labai draugiškai sugyvena, nors statistika kalba ką kita. Pasirodo, pingvinų jauniklių Antarktidoje išlieka vos apie 20 proc. Nebūtinai juos nudaigoja plėšrūnai jūrų liūtai ar ruoniai“, – Gintaras mini, kad daug pingvinų kiaušinių sunaikina paukščiai.

Kasdien lydėjo nuostaba

Paklaustas, kas kelionėje labiausiai stebino, pašnekovas susimąsto. „Gal ta civilizacijos nepaliesto žemyno ramybė ir didybė? Pirmą dieną vaikščiojant buvo labai geras oras, tai nuo kalnų žvalgėmės į vietos panoramą. Ji kvapą gniaužia“, – prisimena G.Staniulis.

Statistika: atšiauri gamta šiems paukščiams negailestinga – pingvinų jauniklių Antarktidoje išlieka vos apie 20 proc. / Asmeninio archyvo nuotr.

Žavesį kėlė ir ledo spalvos. Iki tol Gintarui atrodė, kad ledas gali būti tik baltas. Pabuvoję Antarktidoje abu su žmona įsitikino – labiau skaidriai mėlynas, o ne baltas. Pagarbią baimę kėlė ir už laivą didesni ledkalniai.

Ar buvo bent truputėlį baisu? Gal priminė „Titaniką“? Gintaras smagiai kvatojasi, kad „Titaniką“ žiūrėjo tik kartą ir tai ne iki galo, nes jau žinojo liūdną filmo pabaigą. Jų kruizinio laivo komanda, kapitonas buvo labai profesionalūs, turintys didesnę nei 20 metų tokio darbo patirtį, tad visi turistai jautėsi saugiai, o apie baimes nebuvo nė kalbos.

„Plaukdami laivu kirtome Poliarinį ratą. Tą faktą mūsų laivo įgula pažymėjo labai teatrališkai. Visi susirinkome į laivo denį ir laukėme, kada kapitonas iškilmingai paskelbs, kad kertame 66-ąją koordinatę. Tuomet buvo iššautas šampanas, turėjome pakartoti jų skanduotę, pašokti aukštai į viršų tarsi imituodami koordinatės perkirtimą“, – dalijasi prisiminimais keliautojas ir prisipažįsta, kad, jei jam kas būtų pasakęs, jog kerta poliaratį – tik kitoje vietoje – jis irgi būtų patikėjęs. „Vizualiai to tikrai nesimatė... Nebent reikėjo stebėti su navigacija“, – kvatojasi jis.

Nelengva: iš kruizinio laivo turistai sodinami į pripučiamas valtis ir plukdomi artimiau susipažinti su Antarkties pusiasaliu – nuo čia jau laukė kelionė pėsčiomis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Atminčiai – puodeliai

Staniuliai Čilę, Argentiną ir tarp jų išsidėsčiusią Patagoniją buvo apkeliavę jau anksčiau, tad po devynių dienų, praleistų Antarktidoje, skrido tiesiai namo – po Pietų Ameriką nebesiblaškė.

Porai yra tekę būti ir tame pačiame Ušuajos mieste, kuris vadinamas piečiausiu miestu pasaulyje ir starto vieta keliautojams, panorusiems aplankyti atšiauriąją Antarktidą. Ušuajos gyventojai didžiuodamiesi šią vietą vadina pasaulio pabaiga ir visko pradžia.

Lauktuvių keliautojai pirko laive, kuriame gyveno. „Antarktidoje nėra jokios suvenyrų parduotuvės. Užtai lauktuvių su šio žemyno simbolika apstu Čilėje, Punta Arenaso mieste, iš kurio skridome namo“, – sako pašnekovas.

Iš aplankytų šalių pora parsiveža puodelių. Turi jų daugiau kaip tris šimtus. Specialiai jiems teko užsakyti baldą, kad būtų galima kelionių trofėjus gražiai eksponuoti. Kiekvienas eksponatas, kaip ir kiekvienos kelionės prisiminimas, G.Staniuliui brangus, bet paprašytas įvardyti patį širdžiai mieliausią, mini tuos puodelius, kurie yra ne iš fabriko. „Žinote, keliauji kur nors po džiungles, geri kokį vietinį gėrimą kokioje tolimoje egzotiškoje gentyje, o paskui gauni dovanų tą puodelį, iš kurio vaišinaisi... Jie primena tada lydėjusią emociją“, – atvirauja Gintaras.

Atvirukai: kvapą gniaužiančią Antarktidos panoramą D. ir G.Staniuliai dar ilgai regės savo gražiausių sapnų atvirukuose. / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar Europa dar gali padaryti įspūdį po tolimųjų pasaulio kampelių? „Europoje yra gausybė vietų, kurias norėtume aplankyti. Kaip ir Lietuvoje dar yra daug gražių, mūsų neaplankytų vietų. Vis ruošiamės ją pažinti vienu kartu, su iš anksto sudarytu maršrutu, bet kol kas dar šito plano neįgyvendinome, – prisipažįsta pašnekovas, kartais kelionių maršrutus sudarinėjantis pats, o kartais šitą darbą patikintis profesionalams. – Viena, kas būdinga mūsų kelionėms, – išskirtinė programa. Tokia, kokios norime mes, bet ne ta, kurią paprastai siūlo turistams kelionių agentūros.“

Mianmaras, Taitis, Kambodža, Bolivija, Nepalas, Namibija, Bostvana – tai šalys, įstrigusios G.Staniuliui į širdį. Paklaustas apie ateities planus, jis mini Sokotrą ir priduria, kad ne už kalnų ta diena, kai krausis kuprinę ir mėgins nukakti į šį egzotišką Indijos vandenyne esantį, Jemenui priklausantį salyną.