Pastaruoju metu daug kalbame apie ukrainiečių įdarbinimą. Daug žmonių ieško darbo, bet ne visi randa. Problema ta, kad dalis ukrainiečių augina neįgalius vaikus, tad ne visi žmonės gali susirasti darbą, nes turi leisti laiką auginant vaikus. Ką daryti tokiu atveju, kai trūksta pinigų, reikia darbo bei reikia prižiūrėti savo neįgalų vaiką? Apie tai LNK reportaže buvo kalbamasi su Raudonojo kryžiaus atstove Luka Lesauskaite.

– Džiaugiamės, kad verslas pas mus ateina su idėjomis ir ne tik nori skirti mums pinigų, kad galėtume padėti ukrainiečiams, bet ir imtis konkrečių priemonių. Kūrybos agentūra „Ogilvy Vilnius“ ir „Contribee“ atėjo pas mus, dabar turime bendrą projektą „Vienybė težydi“, kurio pagrindinis tikslas – padėti pažeidžiamoms ukrainiečių šeimoms. Tokių šeimų yra daugiau nei 600, kurioms kasdienybė yra beprotiškai sunki, o problemos yra pačios individualiausios. Tie neįgalumai yra labai skirtingi.

– Kokius rezultatus galime jau dabar pastebėti?

– Šeimų sąrašą, kurios sutiko dalyvauti, turime gana didelį, bet užtrunka procesas pas juos nuvykti, fotografuoti, surinkti istoriją, ją sukelti. Kol kas platformoje turime septyniolika šeimų, pildysime jas kasdien. Per savaitgalį visos šeimos kasmėnesinę paramą jau užsitikrino. Smagu, kad žmonės sureagavo taip empatiškai. Matome, kad beveik pusę metų žmonės aukojo įvairiausiomis sumomis dideliems tikslams. Natūralu, kad žmonės pavargsta. Ši idėja yra tokia, kad pats žmogus gali pasirinkti problemą ir matyti, kaip jo finansinė parama gali konkrečiai padėti, pavyzdžiui, įsigyjant tam tikrų vaistų ar leidžiant vaiką į specialų darželį. Tu matai, kam padedi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios yra ukrainiečių istorijos, kuriems iš tiesų reikia pagalbos?

– Viena mane stipriai palietusi šeimos istorija – keturių mergaičių, kurių dvi yra įvaikintos, tėtis, kurio jo žmona yra mirusi. Viena mergaičių turi neįgalumą. Tikrai tokia paliečianti istorija. Pragyventi nėra lengva. Bendra tendencija, kad daug kas sako, jog gali ateiti laikas, kai reikės rinktis, ar vaistai, ar maistas. Tačiau žmogus neturėtų daryti tokių makabriškų pasirinkimų. Neįgalumų yra įvairių. Nuo stiprios alergijos, kur reikia specifinio maisto, kuris brangiai kainuoja, iki tokių, kuomet reikia specialiųjų poreikio darželio ar įstaigos, kuri kainuoja. Kai matai nuotrauką, gali išgirsti pasakojimą yra viskas kitaip, tai paliečia jautriau.

– Ar ukrainiečiai noriai prašo paramos?

– Žmonės, kurie turi labai rimtų problemų, nelabai patys kreipiasi pagalbos. Gerai tai, kad Raudonasis kryžius turi įvairių kontaktų. Jeigu matome, kad yra kokia nors rimta problema, mes išsisaugom jų kontaktus, o tada mūsų savanoriai skambina šeimoms. Buvo tokių, kurie sakė, kad nenori viešumo. Buvo tokių atvejų, kai šeimoje mama sutinka, tačiau tėtis – ne. Žmonės jaučiasi nepatogiai, gėda. Galbūt tai – ir tautos elementas. Jie ir taip daug dėkoja lietuviams, kad padedame, kad jie čia gali jaustis priimti ir laukiami.

Man labiausiai gaila mamų, kurios sunkiai tvardo ašaras. Mama nori dirbti, užtikrinti šeimai patį geriausią gyvenimą, bet tai yra tiesiog neįmanoma. Kai kurios bando dirbti pamaininį darbą, tačiau tai labai sunku suderinti su vaiko priežiūra. Ne visi darželiai gali priimti vaikus, kuriems reikia specialiųjų poreikių. Yra tokių šeimų, kurių tėvai jau žuvo kare ir jie suvokia, kad yra vieni, nebeturi pagrindinio šeimos maitintojo. Tarsi dingsta prasmė. Bet vis tiek svarbu matyti ugnelę akyse ir suvokti, kad yra vaikai ir jais reikia pasirūpinti. Noriu pakviesti lietuvius atrasti tas šeimas, kurios yra artimos ir prisidėti. Ta parama gali būti net ir penki eurai. Svarbu, kad tai nebūtų vienkartinė parama, jog šeimos galėtų planuotis į priekį.