Negalėjo nepadėti

„Išties įdomus sutapimas. Sustojau vienoje Gariūnų gatvėje esančioje degalinėje, kur ketinau užsipilti kuro. Vos pradarius tarnybinio automobilio duris, prie manęs pribėgo išsigandęs vyras, kuris prašė nuvežti jo žmoną į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę“, – ypatingą įvykį prisiminė J. Žlabickas. Pareigūnas juokėsi, jog, lyg tyčia, automobilis buvo užgrūstas Grando daiktais, automobilyje sėdėjo ir pats belgų aviganis. Daiktus teko žaibišku greičiu sudėti į bagažinę ir atlaisvinti vietą nėščiajai.

J. Žlabickas nei kiek nedvejojo ir iškart suprato, kad turi padėti šeimai ir net gerai nežinodamas Vilniaus gatvių sėdo prie automobilio vairo.

„Esu kilęs iš Utenos, o paskutinius aštuonerius metus gyvenu Kaune, Vilniaus nepažįstu. Tačiau negalėjau nepadėti. Vyras paskambino skubios pagalbos numeriu 112 ir pranešė, kad mūsų jau lauktų medikai. Kelionė buvo gana kurioziška, o vairavimas išties ekstremalus. Į ligoninę vykome įjungę garso ir šviesos signalus, gale sėdintis Grandas pritarė ir kaukė, nėščioji – lyg šturmanė, rodė kelią. Gerai, kad esu pratęs prie intensyvaus eismo, taip pat pastebėjau, kad gatvėje sutiktų kitų transporto priemonių vairuotojai buvo išties sąmoningi ir leido mums pravažiuoti“, – įspūdžiais dalijosi pareigūnas.

Į ligoninę vykome įjungę garso ir šviesos signalus, gale sėdintis Grandas pritarė ir kaukė.

Ekipažas ligoninę pasiekė per kiek daugiau nei 10 minučių. „Jeigu būtume važiavę ne su tarnybiniu automobiliu, būtume užtrukę gal valandą, nes visas kelias buvo viena ilga spūstis“, – pasakojo pašnekovas.

Moters vyras sekė šiam ypatingam ekipažui iš paskos. Maža to, važiuodamas pareigūnas ne tik buvo susikoncentravęs į kelią ir kuo saugesnį bei greitesnį moters perdavimą medikams, jį kamavo mintys ir apie besibaigiantį kurą, kurio jis taip ir nespėjo užsipilti. „Važiuodamas meldžiausi, kad gimdymas neprasidėtų ir kuras nesibaigtų“, – su šypsena prisiminė Kinologų poskyrio specialistas. Vis tik, tikslas buvo pasiektas – J. Žlabickas nėščiąją perdavė medikams. Po šio įvykio pareigūnas ir jo keturkojis vyko į mokymus apie narkotinių medžiagų paiešką.

Ne tik profesija

Baigęs mokyklą, J. Žlabickas mokėsi Lietuvos policijos mokykloje, o prieš dvejus metus prisijungė prie Kauno policijos kolektyvo, kur tapo kinologu.

„Pareigūno profesiją pasirinkau dėl kinologo specialybės, kur darbo pobūdis ir pagalba šiek tiek skiriasi nuo kitų į įvykius reaguojančių pareigūnų. Man įdomu ieškoti ir padėti dingusiems pasiklydusiems asmenims, padėti silpnesniems ar nukentėjusiems nuo kitų asmenų ir su tarnybinio šuns pagalba ieškoti įtariamųjų. Jaučiu, kad mūsų darbas yra prasmingas, įdomus, nešantis didelį indelį į valstybės ir žmonių saugumą“, – kalbėjo pareigūnas.

J. Žlabickas pridūrė, kad jau stodamas į Lietuvos policijos mokyklą žinojo, kokį vardą duos būsimam keturkojui. „Ar gali būti geresnis darbas, kuriame turi augintinį ir su juo kasdien eini į darbą? Grandas ne tik mano partneris, bet ir šeimos narys. Kartais, minit Šuns dieną, darbdaviai į darbą leidžia atsivesti savo augintinius, o aš šią dieną miniu kasdien“, – juokėsi pašnekovas. 

Jokūbas ir Grandas/Kauno policijos nuotr.

Ir nors pareigūnas apie kinologo profesiją galvojo nuo mokyklos laikų, savo gyvenimą iš pradžių siejo su muzika.

„Muzikai buvau atsidavęs 11 metų, baigiau Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, tačiau tuomet pasirinkau pareigūnų profesiją. Artimieji nustebo, kad savo profesiją pakeičiau kardinaliai, tačiau ši mintis mano galvoje brendo jau labai seniai“, – dėstė saksofonu laisvalaikiu grojantis pareigūnas.

O ir muzika pareigūno gyvenime liko iki šiol. „Mano muzikos skonio ir supratimo diapazonas – labai platus. Vieną vakarą galiu eiti į industrinio metalo grupės koncertą, o kitą dieną klausytis džiazo. Tačiau pastebėjau, kad esu klausytojas, ne atlikėjas, todėl ir nebuvo sunku pakeisti pasirinkimą“, – kalbėjo J. Žlabickas.