– Dažnai šunį jau brandžiame amžiuje įsigiję žmonės sako, kad vaikystėje turėjo šunį, todėl prireikė ir užaugus. Kaip jūs?

– Net nežinau, kaip čia geriau pasakius: ar aš turėjau šunį, ar mama. Nebuvau tas vaikas, kuris prašė Kalėdų Senelio kačiuko ar šuniuko. Kažkaip šuniukų tiesiog atsirasdavo mūsų namuose. Mama vis nuspręsdavo priglausti kokį šuniuką. Taip mūsų namuose augo du šuniukai, juos mylėjome, prižiūrėjome. Tiesa, su vienu neilgai pagyvenome, ir aš buvau tas racionalusis vaikas, kuris, kai jau reikėjo atsisveikinti, padėjo mamytei, nes jai tai buvo labai sudėtinga. Tad santykis su augintiniais buvo nuo vaikystės. Tik vėliau, bręsdamas, supranti, kad labai didelė atsakomybė įsigyti arba priglausti keturkojį, kuris amžinai bus vaikas, net ir tada, kai bus pilnametis. Tai labai atsakingas sprendimas.

– Šiemet pagaliau pribrendote tam sąmoningam, atsakingam sprendimui?

– Tikriausiai tai buvo daugiau likimo nulemtas nei planuotas sprendimas. Tiesiog pavasarį pažįstami socialinėje erdvėje paskelbė, kad visa šeima išvyksta į Tenerifę ir ieško, kas galėtų porą mėnesių pagloboti jų šuniuką – vienuolikos mėnesių Bostono terjerą. Nežinau, kaip ten atsitiko... Tiesiog tuo metu jau buvo prasidėjęs karas, aplink vyravo slogi atmosfera, tad norėjosi kažkokios gyvasties ir šviesesnių emocijų. Gal dėl to aš, pasitaręs su šeima, labai lengvai nusprendžiau, kad mes tą šuniuką paglobosime. Tad tiesiog prižiūrėjome pažįstamų šunį, o atsitiko taip, kad mes ir tą šunį įsimylėjome, ir ta veislė mums labai prilipo. Kai šuns šeimininkai grįžo ir reikėjo atsisveikinti, tiesą sakant, nelabai norėjome atiduoti ir net klausėme, gal galėtų mums jį palikti – lyg ir juokais, bet tas juokas buvo pro ašaras. Supratome labai aiškiai – norime šuns. Jau po savaitės buvome pasiryžę važiuoti pasiimti šuniuko. Tačiau mus įkalbėjo nedaryti skubotų sprendimų, nes dar esame įsimylėję savo laikiną globotinį, emocionaliai pažeidžiami, o tokius sprendimus reikia priimti šalta galva. Tad nusprendėme atvėsti ir pamiršome tą temą. Tačiau tai viena, tai kita žinia pasiekdavo, kad tuoj pasaulį išvys šuniukai, kalytė laukiasi, jeigu norite šuniuko, – kreipkitės. Ir viskas. Dar porą kartų pasišnekėjome šeimoje ir nusprendėme, kad vis dėlto norime priimti į savo šeimą dar vieną narį.

– Norėjote tik Bostono terjero?

– Taip. Mes nesame šunų veislių žinovai, o Bostono terjerų akys, elgesys, žaismingumas, išvaizda, meilumas ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, jų prieraišumas mus papirko. Šie šunys – tikras geros nuotaikos užtaisas.

– Domėjotės šia veisle, ieškojote informacijos apie ją?

– Šiek tiek paskaitėme, kai prižiūrėjome pažįstamų šunį. Apie kiekvieną veislę skaitydamas gali rasti ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Manau, svarbiausia pajausti, o mes kažkaip pajutome šią veislę ir apie kitas net nesvarstėme.

– Ar lengva buvo tokį šunį nusipirkti?

– Pirkome iš veislyno Lietuvoje, tik reikėjo išlaukti. Veislyną susiradome pagal rekomendacijas. Kreipėmės. Sakė, kad praneš. Tad toliau jau apie viską buvome informuojami, matėme, kaip kalytė leidžia vasarą, pradėjome stebėti jos gyvenimą ir laukėme savo šuniuko.

Įspūdžiai: Bingo mėgsta keliauti, ir pajūryje jau pabuvota./ I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr. 

– Kokio amžiaus dabar Bingo?

– Gruodžio 5-ąją jam sukako penki mėnesiai.

– Ar daug išdaigų namuose prikrėtė?

– Jis juk mažas šuniukas, tad nieko keista, kad yra ir pagraužęs ko nereikia, ir kitko pridirbęs. Stengiamės patys dresuoti, kiek turime laiko, ateityje galvojame apie profesionalią dresūrą. Tačiau jau dabar matome, kad su juo galima susikalbėti, jis viską supranta, žino, ką blogai padarė, ką – gerai. Šuns, kaip ir vaiko, reikia nepamiršti ir pagirti, ne tik taisyti jo elgesį. Bingo tikrai sukalbamas šuo ir klauso, ką jam sakai.

– Nemėgino būti gaujos vadu?

– Jo vadoje dar buvo dvi kalytės. Kai mums siuntė nuotraukas ir vaizdo filmukus, matėme, kad jis mėgino demonstruoti, jog yra gaujos vadas. Tad ir namuose bando, bet po truputį supranta, kad vis dėlto jam reikės prie mūsų prisitaikyti.

– Kaip jis susitaikė su būtinybe likti vienas namuose? O gal nelieka?

Bostono terjerų akys, elgesys, žaismingumas, išvaizda, meilumas ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, jų prieraišumas mus papirko.

– Belaukdami jo atkeliaujant ir pasikonsultavę su veisėja nusprendėme, kad nuo pat pradžių jis turi turėti savo namą – narvą ir guolį jame. Tad nuo pat pirmos nakties, kai jį atsivežėme vos dviejų mėnesių, nakčiai jį uždarome į jo namą, o dabar jau – ir išeidami iš namų. Pirmi keli kartai buvo sudėtingesni, juo labiau kad naujoje vietoje, be seserų ir mamos, bet vėliau priprato ir dabar žino, kad ten jo vieta. Žinoma, jei svetainėje ant sofos kažkas vakaroja, tai jis tikrai nesėdės narve. Tačiau jeigu mato, kad valomės dantis, ruošiamės miegoti, šviesos užgesinamos, tai jis ramiai guli savo guolyje. Kaimynai sakė, kad dieną vienas namie jis būna ramus, kaukimo, lojimo nesigirdi. Kai grįžtame po kelių valandų (kartą net penkias valandas teko pabūti vienam), pastebime, kad jis rąžosi kaip ką tik pabudęs. Vadinasi, galima palikti kelioms valandoms narve ir jis dėl to nesijaučia blogai.

– Kas daugiausia laiko leidžia su Bingo, kas jį vedžioja?

– Kažkaip po lygiai pasidalijame. Žmona Vaida dirba iš namų, tai ji daug laiko praleidžia su juo. Aš mėgstu su Bingo prasiblaškyti miške. Kadangi turime galimybę prie namų į lauką išleisti, tai nereikia kiekvieną kartą specialiai ruoštis į lauką – galima tiesiog atidaryti duris ir jis turi savo teritoriją, kur labai skubius reikalus gali atlikti. Su žmonėmis jis praleidžia labai daug laiko, o mums kartais net tenka specialiai kur nors išsiruošti, kad jis pabūtų vienas. Kodėl? Esame girdėję istorijų, ypač per karantiną, kai šuo pripranta visą laiką būti su žmogumi, paskui neįmanoma palikti vieno. Todėl ir stengiamės specialiai palikti jį vieną, kad suprastų, jog ir tokia situacija galima.

– Ar dar nekilo mintis, kad gal be reikalo šitą vargą užsikrovėte?

– Tikrai ne. Jis atnešė daug gyvybės, džiaugsmo, meilės į mūsų namus, ir rūpesčių, savaime suprantama. Su Bingo jau ne kartą vykome į keliones. Pirma Bingo aplankyta užsienio valstybė buvo Latvija – buvome prie jūros Jūrmaloje ir Rygoje. Kadangi jis iš kosmopolitiškos šeimos: mama – lietuvė, tėtis – čekas, tai Praha būtinai bus kita stotelė. Net lagaminą su ratukais kelionėms lėktuvu jis turi. Matyt, turės priprasti gyventi ant lagaminų. Atrodo, jam tai patinka! Bingo nuotykius, keliones ir kasdienybės išdaigas jau galima stebėti jo instagramo profilyje Bingo_boston_terrier. Esame apsvarstę ir tai, ką darysime, jei reikės vykti kažkur, kur negalėsime jo pasiimti. Močiutei jis – lyg ketvirtas anūkas, jį labai įsimylėjusi. Tad, jei kažkur išvykstame, ji mielai atvažiuoja su Bingu pabūti. Sako, kol gali ir paeina, jokių šuns auklių namuose nebus. Kaip bus, taip bus. Stengiamės gyventi šia diena. Dabar yra gerai, daug geros nuotaikos ir pozityvumo namuose visiems – ir mažiems, ir dideliems.