Nors šiais metais užsiregistravusiųjų buvo beveik 3,5 tūkst., tačiau dalis žmonių apsigalvojo turbūt dėl lietingų oro sąlygų.

Žygis prasidėjo penktadienio vakarą ir baigėsi šeštadienio rytą, šį sykį jo maršrutas driekėsi nuo Kretingos į Klaipėdą, finalinis taškas – Paupių kaime prie Bachmano dvaro, kur prieš 100 metų ir buvo sukilėlių štabas.

„Šįkart žygis buvo labai sunkus, visi grįžo purvini, kai kurie net iki kelių. Kai kas pametė batus purvyne. Prieš tai kelias dienas lijo, atsileido pašalas, gruntas pažliugo. Tačiau žygeiviai buvo gerai nusiteikę, šypsojosi, sakė, tokio ekstremalaus žygio ir reikia, įsižeidusiųjų nebuvo, nors tikrai buvo nelengva“, – įspūdžiais dalijosi vienas šio žygio organizatorius Algirdas Grublys.

Jauniausia žygeivė šiemet buvo aštuonerių metų mergaitė, kuri į žygį sukilėlių takais leidosi kartu su savo tėvais, buvo ir vyresnių – 70–80 metų žygeivių, tokių atkaklių entuziastų būna kasmet.

„Tiesa, didžiąją žygeivių dalį sudarė kariuomenė, savanoriai, šauliai. Šis žygis buvo ypatingas, nes skirtas krašto prijungimo šimtmečiui. Lietuvos kariai traukiniais atvyko į Kretingą ir iš Kretingos pradėjo tą žygį. Nors ano autentiško maršruto atkartoti nepavyko, nes per tą laiką tose vietovėse išdygo daug gyvenviečių, per jas eiti nespatogu, todėl teko ieškoti nuošalesnio maršruto“, – pasakojo A. Grublys.