– Gimėte penkių vaikų šeimoje. Esate antras sūnus iš keturių. Seserį turite tik vieną?

– Taip, vieną. Mano tėtis – ginekologas. Nuo mažumės, kai ateidavau pas jį į darbą, matydavau daug kraujo, todėl pats kraujo, kai jau ėmiau studijuoti mediciną, nebijojau ir vos jį išvydęs nealpdavau (juokiasi). Mama – ekonomikos profesorė. Dėsto studentams ekonomiką.

Mes su broliais ir seserimi lankėme britiškos sistemos darželį, pradinę, vėliau vidurinę mokyklą. Tėvas norėjo, kad visi jo vaikai studijuotų mediciną, kad ilgainiui taptume vieninga medikų šeimos komanda, skubanti į pagalbą žmonėms.

– Tačiau mediciną studijavote ne Nigerijoje, o Ukrainoje. Kodėl?

– Pradėjau studijas Nigerijoje, bet karščiausias tėčio troškimas buvo, kad jo sūnus baigtų mokslus Amerikoje. Tik ji pasirodė mums per brangi. Teko ieškoti pigesnio varianto. Vieno tėčio draugo sūnus studijavo mediciną Ukrainoje. Pasiūlė ir man ten važiuoti. Sakė, kad studijuoti galėsiu anglų kalba. Tuomet tėtis ėmė domėtis, kas ta Ukraina, kokio lygio medicinos studijos ten.

– Jūsų tėtis norėjo, kad baigęs mokslus grįžtumėte darbuotis atgal į Nigeriją?

– Taip. Ir kad būtume su juo komanda. Visa bėda, kad tai buvo tėčio, o ne mano svajonė. Turbūt net ir ne Dievo planas man. Matote, aš tikiu, kad Aukščiausiasis turi gyvenimo planą ar likimą numatęs kiekvienam iš mūsų.

– Kaip išgirdote Dievo balsą, kalbantį jums tokius dalykus?

– Kai nuvykau į Ukrainą, baigiau mokslus, pradėjau dirbti chirurgu, dažnai naktimis sapnuodavau vieną ir tą patį sapną. Matydavau save stovintį su mikrofonu ir dainuojantį prieš minią žmonių. Tuomet prabudęs negalėdavau suprasti, ką tai reiškia? Kodėl aš dainuoju, jei turiu būti daktaras ir padėti sergantiems žmonėms.

Kaip atlikėjas aš užgimiau ir subrendau Ukrainoje, ta šalis man davė galimybę dainuoti, koncertuoti. Vadinasi, turiu dalį prizo skirti jos žmonėms.

Kai laimėjau „Lietuvos balso“ finalą, vėl jį prisiminiau. Tik dabar supratau, kad tokiu būdu su manimi kalbėjo Dievas. Per tuos sapnus man bandė parodyti, kokį gyvenimo kelią turėčiau rinktis ir kokią ateitį man yra numatęs. Gal tai jums atrodys panašu į beprotystę, bet aš tuo tikiu.

– Iš ko paveldėjote gražų balsą? Ar visi jūsų šeimoje tokie dainingi ir balsingi?

– Kol gyvenau Nigerijoje, nedainavau. Iš viso. Niekada. Nei vaikystėje, nei vėliau. Kai aiškinu žmonėms, kad pradėjau dainuoti tik nuvykęs į Ukrainą – jie netiki.

Mano šeima labai religinga. Vaikystėje mes dažnai eidavome į bažnyčią, tačiau nei Dievas, nei malda, nei bažnyčios choras tada man nerūpėjo. Pamenu, tėtis siūlydavo mums, vaikams, pagiedoti bažnyčios chore, bet tuo metu mes jo neklausėme. Religija mums tebuvo nuobodus dalykas, daugiau nieko.

Galbūt, jei būčiau lankęs bažnyčios chorą, dabar pažinčiau natas, gal net mokėčiau groti sintezatoriumi ar gitara. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Patikėkit, mūsų septynių asmenų šeimoje dainuoju tik aš vienas. Nedainuoja nei mano tėvai, nei broliai, nei seneliai. Kiek žinau, esu vienintelis dainuojantis žmogus ir visoje mūsų giminėje (juokiasi).

Ypatingas: laikas, belaukiant mažojo Kingo, A. Udongwo buvo pats gražiausias. / A. Udongwo asmeninio archyvo nuotr.

– Sakote, kad pradėjote dainuoti tik atvykęs studijuoti į Ukrainą. Kokio amžiaus tada buvote?

– Devyniolikos. Ukrainoje praleidau apie dvylika metų. Baigiau medicinos studijas, dirbau ligoninėje chirurgu. Darbą mečiau ir tik muzika užsiimti pradėjau gal prieš kokius penkerius metus. Tuo tarpu kai mokiausi gimtinėje, man puikiai sekėsi tikslieji mokslai – fizika, matematika. Man būdavo labai įdomu, kas kaip veikia, juda ir pan. Norėjau būti inžinieriumi. Deja, tėtis norėjo kitaip…

– Ar galėjote pasipriešinti savo tėvo planams? Kaip suprantu, jo bijojote.

– Daugumoje Afrikos šeimų, ypač Nigerijoje, labai stiprus tėvo kultas. Mūsų šeimoje griežtas tėvas irgi buvo ne išimtis. Labai jį gerbėme, net truputį bijojome, todėl ir neprieštaravome jo sprendimams. Manėme, kad tiek tėvas, tiek ir mama linki savo vaikams gero, todėl klusniai darėme tai, ką jie liepdavo.

Nenorėjau jo nuvilti, nenorėjau, kad jis per mane liūdėtų, todėl važiavau į Ukrainą, studijavau mediciną, dariau viską, ką jis manė esant reikalinga. Kadangi tėvo gyvenimas, jo karjera vyko sėkmingai, maniau, jei seksiu jo pėdomis, tai ir aš būsiu sėkmingas.

– Kada tėtis sužinojo, kad metėte chirurgo darbą?

– Pirmiausia pasidžiaugsiu, kad kai tėtis sužinojo apie mano pergalę „Lietuvos balse“, jis tiesiog verkė iš laimės. Gyvenime nėra to daręs (juokiasi). Tačiau iš pradžių, kai aš tvirtai apsisprendžiau eiti muzikos keliu, labai bijojau jam apie tai pranešti. Todėl pirmiausia pakalbėjau su mama. Žinot, mamos minkštaširdiškesnės, supratingesnės. Paprašiau, kad ji paruoštų tėvą šitai žiniai. Kad pasakytų, koks jaučiuosi laimingas, kai dainuoju žmonėms. Ir dar – kad gydyti žmones galima ir daina. Mama man sakė: „Jei žmonės kviečia tave koncertuoti – vadinasi, jie tave myli. Galbūt iš tiesų tavo kelias yra kitas?!“

– Kokia buvo tėčio reakcija į šitą žinią?

– Pasakyti Nigerijos žmonėms, kad esi ne daktaras, o dainininkas, tolygu beprotystei. „Čia juk ne profesija! – pyko tėtis. – Jei nori dainuoti – dainuok. Tai gali būti tavo hobis, bet mesti dėl to mediko darbą – nesąmonė!“ Aš jį labai suprantu dar ir dėl to, kad tėtis investavo į mane begalę pinigų, leido į studijas, išlaikė, pildė visus mano norus, o aš jam štai kaip atsidėkojau. Jaučiausi bjauriai. Vis tik, vilktis mediko chalato daugiau nebenorėjau.

Ačiū Dievui, per laiką mamai pavyko jį perkalbėti. Galiausiai tėtis patikėjo manimi – kad aš galiu būti profesionaliu muzikantu ir kad tai gali būti mano darbas, profesija.

– Ar tiesa, kad jūs nebaigėte jokių muzikos studijų, nelankėte privačių vokalo pamokų – tiesiog dainavote iš širdies?

– Visiškai teisingai. Nieko panašaus niekada nedariau. Aš net natų nepažįstu… Po laimėjimo žmonės man rašė ir prašė duoti vokalo pamokų, o aš net nežinau, kaip turėčiau juos mokyti (juokiasi). Aš ir pats labai norėčiau išmokti groti pianinu ar gitara, nes kol kas mušu tik afrikietiškus būgnus (beje, mano žmona irgi meistriškai tą daro).

– Minėjote, kad nepažįstate natų, bet galbūt rašote tekstus savo dainoms?

– Rašau dažnai. Dažniausiai anglų kalba. Dainose aš pasakoju savo gyvenimo istoriją, kalbu apie tai, kad žmonės turi siekti savo svajonių. Kiekvieną savaitę parašau bent po tris keturias dainas. Prieš prasidedant karui Ukrainoje, rašiau ir rusų kalba. Matote, mediciną aš studijavau Odesoje, o ten labai daug rusakalbių žmonių. Tačiau kai nuvykau į Kijevą, teko mokytis ir ukrainiečių kalbos. Taigi, šiek tiek suprantu abi kalbas – tiek rusų, tiek ukrainiečių, bet laisvai jomis nekalbu.

– Trumpam palikim muziką nuošalėje ir pakalbėkim apie jūsų šeimą – žmoną, sūnų.

– Mano sūnus vardu Kingas Anyanya Udongwo. Jam treji ir jis yra mažasis mūsų karalius. Beje, mano vardas Anyanya irgi susijęs su karališkais simboliais – jis reiškia „karūna“. Mamytė turbūt norėjo, kad jos sūnus gyventų kaip karalius.

Savo žmoną Cleulia Joelma Daniel sutikau Odesoje. Ji iš Angolos. Puikiai kalba portugališkai. Odesoje studijavo inžineriją. Susitikome bažnyčios chore, kur abu dainavome. Po poros metų Kijeve susituokėme. Dar po metų gimė mūsų Karalius – Kingas Anyanya Udongwo.

Drauge: Kingas nuo mažų dienų įprato dalyvauti tėčio renginiuose, tad mielai lipo ir į „Lietuvos balso“ finalo sceną./ A. Udongwo asmeninio archyvo nuotr.

– Ar namuose su savo karalaičiu dažnai dainuojate?

– O kaipgi! Žmona groja afrikietiškais būgnais, o mes su Kingu dainuojam. Gal ateityje sukursime šeimos ansamblį?!

– Ar dažnai nuvykstate aplankyti artimųjų į Nigeriją?

– Deja, nedažnai. Buvau ten grįžęs tik vieną kartą per dvylika metų. Norėjau dar važiuoti praėjusiais metais, prieš prasidedant karui – nespėjau. Iš tiesų nuskristi į Nigeriją labai brangu. Bilietas žmogui pirmyn atgal kainuoja iki 2 tūkst. eurų.

– Kaip nusprendėte dalyvauti „Lietuvos balse“?

– Dainavau džiao festivalyje, kur mane pastebėjo „Lietuvos balso“ prodiuseris. Pakvietė dalyvauti. Iš pradžių atsisakiau. Kodėl? Nes nuo tada, kai Ukrainą užpuolė rusai, aš nebedainavau. Nuotoliniu būdu pradėjau IT studijas vienoje amerikiečių kompanijoje: juk reikėjo iš kažko gyventi. Dėl laiko skirtumo paskaitos vykdavo naktimis – prasidėdavo antrą, kartais trečią nakties. Buvo sunkus laikas.

Vis tik, pagrindinė priežastis, dėl kurios nenorėjau dalyvauti, buvo kita. Dar gyvendamas Ukrainoje bandžiau dalyvauti lygiai tokiame pačiame projekte – „Ukrainos balse“, todėl gerai žinojau, kiek streso, nervų ir adrenalino jis kelia. Tą kartą aš netgi nepriėjau iki pusfinalių. Užtai susidariau vaizdą, kaip viskas vyksta.

– Ir tas vyksmas jūsų neužkabino? Nenorėjote išgyventi visų tų emocijų antrą kartą?

– Tikrai taip. Per daug streso, per daug liūdnų minčių, kai teisėjai pasako tau „Ne!“, kai tavęs neįvertina. Nenorėjau pakartoti tų skaudžių išgyvenimų dar sykį. Todėl iš pradžių pasakiau savo draugui Andrejui, kad „Lietuvos balse“ dalyvauti nenoriu. Vėliau persigalvojau. Dabar be galo džiaugiuosi, kad vis tik išdrįsau dar kartą mesti iššūkį sau. Laikas parodė, jog padariau teisingą sprendimą.

– Gal ir vėl Dievas per sapną davė jums mažą užuominą, kad turite dalyvauti ir kad ateityje laukia saldus pergalės skonis?

– Oi, ne (juokiasi). Nė mažiausios užuominos. Aš mačiau, kad dalyvauja daug stiprių balsų atlikėjų. Ramino tik tai, kad drauge su lietuviais buvo ir nemažai užsieniečių. Netgi nebuvau vienintelis juodaodis.

Po teisybei, mano tikslas buvo pasiekti finalą. Norėjau pasistūmėti bent vienu žingsneliu aukščiau nei buvau „Ukrainos balse“. Sakiau sau: jei pateksiu į finalą, tai ir bus mano didžioji pergalė. Nemaniau, kad tiek daug Lietuvos žmonių balsuos už mane. Tačiau jei jie balsavo, vadinasi, ateis ir į mano koncertus, kuriems šiuo metu intensyviai rengiuosi.

– Kas, jūsų nuomone, paskatino lietuvius balsuoti už Anyanya? Gal čia vardas kaltas, kad žmonės norėjo jums uždėti „Lietuvos balso“ karūną?

– Sakyti atvirai? Manau, kad padėjo mano atvirumas ir paprastumas. Aš buvau toks, koks esu. Nieko ant scenos nevaidinau – tiesiog buvau savimi. Labai myliu žmones, todėl galbūt ir jie atsilygino man tuo pačiu? Dar kai gyvenau Nigerijoje, tėvas mane mokė, kad nepaisant pasiekimų darbe, gyvenime, aš turiu neprarasti nuolankumo. „Net jei tau tektų prezidento rolė, – sakė jis, – nepamiršk savo šeimos, savo draugų. Nesididžiuok. Prisimink, kuo buvai prieš juo tapdamas.“ Taigi aš, kaip tėtis ir sakė, stengiausi būti nuolankus ir paprastas su žmonėmis.

– Laimėjote ne tik leidybos kontraktą su „Universal Music Group“, bet ir LNK įsteigtą 15 tūkst. eurų piniginį prizą. Ar jau galvojote, kaip jį išleisite?

– Nemaniau, kad jį laimėsiu, tai ir nesuplanavau, kaip išleisiu (juokiasi). Bet kai patekęs į finalą pamačiau, kaip žmonės mane palaiko, mintis, kad gal galiu jį laimėti, jau nebebuvo tokia utopinė. Kaip atlikėjas aš užgimiau ir subrendau Ukrainoje, ta šalis man davė galimybę dainuoti, koncertuoti. Šiuo metu Ukrainai sunkus metas. Vadinasi, turiu dalį prizo skirti jos žmonėms, tarkim, humanitarinei pagalbai Donecko ar Bachmuto regionuose. Jau susisiekiau su keliomis organizacijomis ir papasakojau joms apie savo planus. O ką darysiu su likusia dalimi pinigų? Dar nežinau. Ateitis parodys.

Pasirinkimas: nors medicinos mokslai baigti, Anyanya širdis pakvietė rinktis kitą – atlikėjo – kelią. / A. Udongwo asmeninio archyvo nuotr.

– Ką šiuo metu veikiate? Koks jūsų kasdienis gyvenimas tapus žvaigžde?

– Duodu interviu, važiuoju koncertuoti į privačius vakarėlius, renginius. Įrašinėju dainas. Kadangi „Balso“ finalas buvo sekmadienį, o pirmadieniui buvau užsisakęs įrašų studiją, vyrukas iš jos man parašė: „Suprantu, kad po laimėjimo ilsėsiesi ir turbūt neateisi...“ Tačiau aš ėjau, dirbau, dainavau, įrašinėjau.

– Kaip savo karjerą įsivaizduojate po dešimties metų?

– Manau, kad toliau dainuosiu, koncertuosiu, įrašinėsiu dainas. Lietuviai man buvo tokie geri. Atsidėkodamas už jų gerumą aš labai norėčiau jiems laimėti „Euroviziją“. Noriu išvesti Lietuvą į pasaulinę sceną, kad garsas apie ją pasklistų toli toli…

– Lietuvoje gyvenate neilgai. Ar jau susidarėte įspūdį apie mūsų tautiečių charakterį? Ar lietuviai jums neatrodo per daug liūdni?

– Kai pirmąsyk atvykau į Lietuvą, beveik visi žmonės su manimi čia kalbėjo angliškai. To tikrai nebuvo Ukrainoje! Manau, ten anglų kalbą moka gal tik kokie 5 proc. žmonių. Todėl išsyk matosi, kad Lietuva – ES šalis. Angliškai čia gali susikalbėti ne tik su jaunimu, bet ir su daugeliu vyresnės kartos žmonių. Tai rodo šalies mąstyseną, jos atvirumą naujovėms.

O dėl liūdnumo, manau, kai oras ir saulė nelepina, tai veikia ir žmonių nuotaiką. Pas mus Afrikoje labai karšta, todėl mes tokie gyvybingi. Tačiau „Lietuvos balso“ finale žmonės reiškė savo emocijas labai karštai – vadinasi, ir lietuviai, kai nori, gali būti labai emocingi.