„Mane nustebino, kad tokia didelė grupė, 80 proc., finansiškai arba kitaip prisideda prie pilnamečių vaikų“, – kalbėjo „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Finansiškai jau suaugusius vaikus remia kas antras, priklausantis 40-60 metų grupei, kuri įvardyta kaip rūpesčio karta.

„Užsienio tyrimuose neretai įvardijama, kaip sumuštinio karta. Jiems ir patiems yra nemažai iššūkių, kad išliktų darbo rinkoje“, – šnekėjo J. Cvilikienė.

Dažniausiai vaikams skiriama 100 eurų per mėnesį. Mažuma, 3 proc., bet yra ir tokių, kurie pilnamečiams vaikams skiria nuo 700 iki 1000 Eur ar daugiau per mėnesį. Dažniausia parama skiriama maistui, būsto išlaidoms, net pramogoms. Kiek mažiau studijoms ar poilsinėms kelionėms.

Įdomu ir tai, jog dalis atsakė, kad jau užaugusius vaikus, jeigu tik galėtų, paremtų dar daugiau. Čia išskiriamos ir vienišos mamos.

„Nemanau, kad tai tvaru ir skatina vaikus pačius rūpintis įsilieti į darbo rinką“, – pabrėžė J. Cvilikienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vis dėlto, apklausos duomenys rodo, kad dažniausiai remiami studentai ir tai suprantama kaip norma.

Taigi, dalis jau dirba ir vis dar patogiai įsitaisę po tėvų finansiniu sparneliu, tad nenuostabu, kad praėjusią savaitę Lietuvos jaunimas Jungtinių Tautų ataskaitoje tituluotas.

Deja, patys vyriausi sulaukia ir mažiau finansinės paramos. Kad tėvus remia finansiškai, nurodė tik 20 proc. apklaustųjų. Dažniausiai skiriama maistui, medicinos priemonėms, reabilitacijai.

Tyrimas atskleidė ir tai, kad ketvirtadalis rūpesčio kartos remia kartu ir tėvus, ir vaikus. Nors patys vidutiniškai uždirba ne ką daugiau nei jaunimas.

„Nuo 18 iki 29 metų grupė uždirba apie 1250 „į rankas“. Panašų atlygį gauna vyresni gyventojai, kurie darbo rinkoje praleido 20 metų“, – nurodė „Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė.

„Žmogus, atidirbęs, atidavęs savo jėgas įmonėje, vertinamas mažiau nei jaunas darbuotojas, kurį tas pats ilgalaikis darbuotojas turi apmokyti“, – šnekėjo Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.

Ne kartą siūlėme, kad tą problemą galima spręsti per atlyginimų indeksavimą ir čia būtų Belgijos pavyzdys, kur atlyginimas priklauso nuo stažo.

Anot I. Ruginienės, darbuotojai nuo 50-ies neretai patiria diskriminaciją, o darbdavys ramus – su amžiumi darbuotojo galimybės keisti darbovietes mažėja, dėl to atlyginimo kelti neskuba.

„Ne kartą siūlėme, kad tą problemą galima spręsti per atlyginimų indeksavimą ir čia būtų Belgijos pavyzdys, kur atlyginimas priklauso nuo stažo“, – aiškino I. Ruginienė.

„Amžius nėra kriterijus, kriterijus – kompetencija“, – teigė Verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis.

Anot A. Romanovskio, svarbiausia, kiek darbuotojas gali atnešti pridėtinės vertės, kiek imlus naujovėms.

„Tikrai 18-mečių, atėjusių į darbo rinką, atlyginimas neprilygsta pradirbusių 20 metų. Bet matome, kad jaunimo lūkesčiai dabar prasilenkia su jų gebėjimais ir įgūdžiais“, – pasakojo A. Romanovskis.

Iš vyriausiųjų darbuotojų labiausiai pasigendama anglų kalbos bei bazinių skaitmeninių įgūdžių.