Jaučiasi laisvai

Prisiminus pirmąją savo mokyklą Alytaus rajone, Verebiejų kaime, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos (LKLMS) pirmininko, Kauno jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo M. Grigaičio veidas kaskart nušvinta. Nors nedidukė kvadratiniais metrais ir mokinių skaičiumi, mokykla buvo moderni, o jos direktorė Onutė Stankevičiūtė – demokratiška ir inovatyvi, tikinti ir pasitikinti mokiniais. Veikiausiai dėl to mokykloje anksčiau nei kitose Alytaus rajono ugdymo įstaigose atsirado stacionarus kompiuteris, kuriuo kartkartėmis net ir savaitgaliais mokyklos reikmėms direktorė leido naudotis aktyviems mokyklos mokiniams.

„Atmintis linkusi arba demonizuoti, arba idealizuoti. Šiuo atveju labiau idealizuoja. Nors tai buvo kaimo mokykla, nejutau vadinamojo sovietinio kvapo – perdėto naudojimosi autoritetu, piktnaudžiavimo galia. Kalbant dabartiniais vadybos terminais, tai buvo šiuolaikiška mokykla su šiuolaikine vadybos filosofija, kuri yra ir mano paties siekiamybė“, – net ir vėliau dirbdamas kai kuriose Kauno mokyklose, M. Grigaitis nejautė tokios laisvės ir demokratijos, kokią patyrė pirmaisiais nepriklausomybės metais mažoje Alytaus rajono mokykloje.

Pagarbus požiūris į mokinį kaip į asmenybę buvo svarbiausias pedagogikos principas nuo pat pirmų dienų, todėl M. Grigaičiui nesunku užmegzti ryšį su jaunais žmonėmis ir jį išlaikyti.

„Bendraudami su manimi mokiniai, atrodo, jaučiasi laisvai, išsako savo nuomonę, nebijo dvejoti. Jie labai racionaliai ir adekvačiai priima kritiškas pastabas dėl dalykinių klaidų, o tai rodo sveiką santykį, kuris gali auginti ir mokinį, ir mokytoją“, – kalbėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, per nemažai metų užaugęs naujoms – direktoriaus – pareigoms.

M. Grigaitis į naujus darbus kimba su dideliu susikaupimu ir be išankstinių prognozių.  Oficialiai Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriaus pareigas jis pradės eiti rugpjūtį.

„Geras mokytojas – geras vadovas? Į šį klausimą pažadu atsakyti po penkerių metų“, – nedaugžodžiauja ateities tema M. Grigaitis.

Daug atsakomybės

„Kauno dienos“ skaitytojams jis sutiko papasakoti apie savo kelią, kylančius sunkumus ir akimirkas, kurios darsyk paliudija, kad mokykla – teisingas pasirinkimas.

– Besimokydamas mokykloje supratote, kad iš jos neišeisite?

– Būtų labai romantiškas ir gražus pasakojimas, jei iškart patvirtinčiau šį teiginį. Pradinių klasių mokytoja sakė, kad rašydamas apie savo ateities planus paminėjau mokytojo profesiją. Pasirodo, norėjau kitus išauklėti dorais ir brandžiais žmonėmis. Pats turbūt jau jaučiausi brandus. Kai baigiau studijas ir reikėjo rinktis profesijos kelią, tokio idealistiško užtikrintumo nebuvo, svarsčiau įvairius variantus, vienas jų buvo mokykla. Kad pasirinkau būtent šį kelią, manau, suveikė ir aukštesnės jėgos, kurios ir sudėliojo prioritetus.

Trūkumai: labiausiai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui širdį sopa dėl mažėsiančio pamokų skaičiaus. Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kaip viskas pasikeitė, kai pakilęs nuo mokyklinio suolo stojote prie lentos?

– Pradėjęs dirbti mokytoju, gauni daug daugiau atsakomybių. Turi būti brandesnis, disciplinuotesnis, mokėti organizuoti jau ne vien savo, bet ir visos grupės darbus. Be to, turi būti atitinkamas profesinis pasirengimas, psichologinės kompetencijos ir vertybinės nuostatos. Tai, ką gavau pirmojoje mokykloje – pagarbą mokiniui ir pagarbų požiūrį į jį kaip asmenybę, buvo mano pedagogikos principas nuo pat pirmųjų pedagoginio kelio dienų. Aišku, iš pradžių klaidų neišvengi, perspaudi tai vienur, tai kitur, bet pamažu mokaisi, reflektuoji, išsigrynini prioritetus ir savą ugdymo filosofiją. Taip dirbu jau aštuoniolika metų. Ar greit prabėgo laikas? Labai. Atrodo, kad viskas įvyko vakar. Per tuos metus buvo labai daug patirčių, kurios brandino ir padėjo augti ne tik kaip profesionalui, bet ir kaip asmenybei. Į vienus dalykus žiūri ramiau ir lanksčiau, kitų principingai laikaisi, elgiesi pagal savo nuostatas.

– Daugiau nei aštuoniolika metų mokykloje ir dvi švietimo reformos. Kaip jas vertinate?

– Reformas sunku ir suskaičiuoti. Būsiu kritiškas mūsų sistemos atžvilgiu. Jeigu yra pokytis, turi suprasti, ką jis tau atneš. Jis turi padaryti lūžį, turi padėti tobulėti, augti. Deja, kol kas reformos vyksta chaotiškai. Vienas iš dalykų, kuris vargina, – biurokratiškas valdininkų žvilgsnis į mokytoją ir mokinį, nesuvokimas, kam švietimo sistema turi dirbti. Ji turi dirbti, kad augintume brandų, laisvą, mąstantį ir atsakingą žmogų.

– Turbūt sutiksite, kad išbalansuojami ne tik mokytojai, bet ir mokiniai.

– Mačiau, kad mokiniai prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijavo piketą prieš tarpinius atsiskaitymus. Socialinėje erdvėje daug pagrįsto nepasitenkinimo reformomis. Akivaizdu, kad mokinius reformos taip pat išbalansuoja, nes joms nepasiruošta. Mes, mokytojai,  daugiau nei metus kalbame apie tai, kas dabar vyksta. Sakėme, kad strigs kompiuterinės sistemos, kad užduotys bus neadekvačios, kad mokiniai patirs daug streso, bet mūsų niekas neklausė. Mokiniai gyvena lengvai pasiekiamos informacijos amžiuje, jie mato, kiek streso patyrė tie, kurie laikė fizikos tarpinį atsiskaitymą, kurie laikė B lygio matematiką. Patikėkite, kai kurie mokiniai prieš A lygio matematikos tarpinį atsiskaitymą nemiegojo. Mes giriamės, kad mūsų švietimo sistema pagrįsta humanistiniais principais, kad tęsiame Meilės Lukšienės humanistinės mokyklos liniją, bet iš esmės realūs veiksmai rodo priešingus dalykus – mes labai stipriai biurokratėjame, o vaikas ir mokytojas, kaip gyvos asmenybės, švietimo politikams nelabai rūpi.

Santykis su mokiniais

– Kaip manote, dabar mokytis sunkiau, nei prieš 20 metų?

Geras mokytojas – geras vadovas? Į šį klausimą pažadu atsakyti po penkerių metų.

 

– Prisimenu, kad aš turėjau vaikystę. Grįždavau, paruošdavau namų darbus ir eidavau į stadioną. Ten būdavo mano laisvalaikio erdvė. Gal ir kitas kontekstas, bet dabar mokytis tikrai sudėtingiau. Didesni krūviai, didesnis tempas, išplėstos programos. Kita ir socialinė terpė, aukštasis mokslas tapo masine privalomybe, perdėta konkurencija tapo norma, todėl mokiniai patiria daug spaudimo ir iš aplinkos, ir iš vidaus, kyla didžiulis stresas, kai nesugebi kitų ir savo paties lūkesčių įgyvendinti. Žinote, ko labiausiai gaila? Motyvuotų ir gabių vaikų, kurie stengiasi perfekcionistiškai mokytis, patiria didelį stresą ir kartais net psichologiškai palūžta.

– Galite pasakyti, kad dabar dirbate svajonių mokykloje?

– Žemėje rojaus niekada nebus, bet taip, tai yra geriausia, ką esu turėjęs. Ši vieta man davė labai daug ir kaip profesionalui, ir kaip asmenybei. Kai kalbėjau apie pasitikėjimą, tikėjimą, laisvės veikti svarbą, tai čia atėjęs gavau visa tai ir išnaudojau, kiek įmanoma, kad augčiau kaip žmogus ir kaip profesionalas.

– Kaip atrodo jūsų pamokos?

– Nesigirsiu, kad jos kažkokios ypatingos, kad jose naudojami vien tik inovatyvūs metodai. Pamokose turime esminius susitarimus (dėl darbo disciplinos, elementarios kultūros ir pagarbaus bendravimo), kurių turime laikytis. Svarbiausia pamokoje – mokinių įsitraukimas, o aš, kaip mokytojas, stengiuosi juos sudominti ir duoti viską, ką turiu jiems duoti. Žinoma, be abipusio bendradarbiavimo, be motyvacijos tiek iš mokinio, tiek iš mokytojo pusės rezultato nebus. Stengiuosi, kad pamoka pirmiausia būtų gyva intelektualine prasme, kad vyktų pokalbis, diskusija, aiškinimasis, mąstymas ir tobulėjimas. Tai svarbiausia. Nesureikšminu pačios formos. Kartais pažiūrime ir analizuojame filmą, kartais kuriame audiovizualinius projektus, integruojame skirtingus mokomuosius dalykus, bet dažniausiai tiesiog skaitome tekstą ir jį detaliai analizuojame tradiciniu būdu. Nesureikšminu tam tikros formos arba nesudievinu inovacijų ir technologijų. Jei matau, kad jos duos naudos – naudoju, jei manau, kad tai tik perteklinis inovatyvumo demonstravimas, susilaikau.

– Ar santykis su vaikais geras?

– Mokytojas visada nori tikėti, kad tas santykis yra geras. Nemažai mano mokinių, jau baigusių mokyklą, iki šiol nori susitikti, kviečia kavos, ateina aplankyti. Manau, tai vienas ženklų, kad santykį pavyksta sukurti. Bendraudami mokiniai jaučiasi laisvai, išsako savo nuomonę, nebijo dvejoti. Jie labai racionaliai ir adekvačiai priima kritiškas pastabas dėl dalykinių klaidų, o tai rodo sveiką santykį, kuris gali auginti ir mokinį, ir mokytoją. Mokytojai nėra visažiniai ir nereikia jų sudievinti. Jie klysta ir keičiasi.

Priėmė iššūkį

– Galima išmokti plaukti, vairuoti automobilį, o ar galima išmokti būti mokytoju?

– Negaliu atsakyti vienareikšmiškai, nes kai ką turi prigimtyje, kai ką įgyji ir patirties sraute viskas galiausiai susimaišo į vieną darinį. Norint būti geru mokytoju reikia turėti svarbių savybių komplektą, įskaitant asmenines savybes ir profesines kompetencijas. Ne kiekvienas geras mokslininkas, akademikas gali būti geras mokytojas, kaip ir ne kiekvienas geras mokytojas gali būti geras akademikas, nes skiriasi darbo specifika. Kai kalbame apie mokytoją, kalbame ir apie gebėjimą bendrauti, ir apie empatiją, gebėjimą suprasti ir būti lanksčiam tiek psichologine, tiek metodine prasme. Ne visada gali elgtis pagal protokolą. Yra atvejų, kai supranti, kad reikia elgtis lanksčiai ir prisitaikyti prie konkrečios vaiko situacijos. Mokiniams būna psichologinių krizių, lūžių ir, jei viską darysi tik pagal protokolą, gali sulaužyti vaiką ir užblokuoti jį. Tad mokytojo darbe labai svarbios tokios savybės kaip komunikabilumas, lankstumas, empatiškumas, nes be šių savybių gali būti geras profesionalas, bet galbūt ne visai geras mokytojas.

– Geras mokytojas – geras vadovas?

– Į šį klausimą pažadu atsakyti po penkerių metų. Sutikčiau su mintimi, kad geras mokytojas – nebūtinai geras vadovas ir atvirkščiai. Ar būsiu geras vadovas? Nežinau. Stengsiuosi, vadovausiuosi tais pačiais principais, kuriais vadovaujuosi būdamas mokytoju ir klasės vadovu, bet suprantu, kad tai kita darbo specifika, todėl bus iššūkis. Einu į teritoriją, kurios iki galo nepažįstu. Ar joje nepasiklysiu? Kol kas negaliu pasakyti. Tikiuosi, kad ne.

– Oficialiai Jėzuitų gimnazijos direktoriaus pareigas pradėsite eiti rugpjūtį. Prieš tai – geros atostogos?

– Bus sunku ilsėtis, nes laukia daug paruošiamųjų darbų. Pradedu  ruoštis jau dabar. Ši mokykla turi savitą filosofiją, savitą ugdymo tikslų sampratą, be to, Lietuvoje man tenka būti pirmuoju pasauliečiu, kuris perima vadovo poziciją jėzuitiškoje mokykloje. Laukia daug darbų, nes reikia perprasti šiuolaikinės vadybos dėsnius, dar geriau įsigilinti į jėzuitiškos mokyklos veikimo principus. Į vadovo poziciją ateinu lūžio metu, kai jėzuitai ieško būdų, kaip atliepti šiuolaikinio pasaulio iššūkius: šiuo metu dalyvauju Europos jėzuitiškų mokyklų atstovų susitikimuose, ruošiamės birželio mėnesį vyksiančiai pasaulio jėzuitiškų mokyklų atstovų konferencijai Indonezijoje, kur bus permąstoma jėzuitiško ugdymo misija XXI a. Tad svarbu suvokti jėzuitišką misiją ir tada pagal vadybos principus ją įgyvendinti praktiškai. Neatrodo, kad bus lengva.

– Kodėl priimtas sprendimas mokyklos vadovavimą perleisti pasauliečiui?

– Jėzuitai paslaptingi žmonės – iki galo neatskleidė šio savo sprendimo motyvų. Jie man pasiūlė, aš pasitariau su šeima ir sutikau priimti šį iššūkį. Jei bendruomenė tikrai mato, kad galiu kažką gero padaryti, stengsiuosi patenkinti tuos lūkesčius. Yra ir žemiškesnė priežastis – pasaulio sekuliarėjimas. Labai mažai jaunuolių renkasi vienuolystę, kunigystę, todėl mažėja jėzuitų, kurie galėtų vykdyti sielovadinę veiklą. Švietimas pamažu perleidžiamas pasauliečiams.

– Netikėtas karjeros posūkis – malonus įvertinimas?

– Reikia būti atsargiam džiaugiantis dėl įvertinimo ir nepulti į tuštybę. Pirmiausia tai yra įsipareigojimas ir tarnystė. Turi įgyvendinti ne savo ego užmojus, o dirbti pagal bendruomenės filosofiją ir įgyvendinti bendruomenės tikslus. Akivaizdu, kartais tai gali reikalauti daug jėgų, pasiaukojimo, kompromisų, kantrybės. Greičiausiai neišvengiami ir konfliktai, kuriuos reikia spręsti taip, kad nebūtų sužeistų žmonių ir kartu išliktume darnia bendruomene. Vadovas nėra tik gražus statusas. Jei žiūrėsime be emocijų ir be didybės manijos, tai yra didžiulė tarnystė ir įsipareigojimas, o man, kaip humanitarui, atrodo, kad tai ir kūrybinis darbas, strategijų kūrimas ir išbandymas. Bet kuriuo atveju tai ne sėdėjimas sudėjus koją ant kojos puošniame kabinete, puikuojantis užimamomis pareigomis.

Misijos suvokimas

– Daugiau valandų vadovaujamam darbui reiškia mažiau valandų su mokiniais?

– Dėl to labiausiai skauda širdį, nes mokykla man – pirmiausia pamokos, bet ne tos formalios 45 minutės, o gyvas bendravimas su mokiniais, matant jų augimą, drauge įveikiant krizes. Persikėlus į biurokratiškesnę sritį, gali ir pats subiurokratėti. Todėl vis kartoju sau, kad turiu stengtis neprarasti gebėjimo matyti žmogų ir santykį. Tikiuosi, pavyks. Gaila palikti vaikus, bet žinau, kad atiduodu į geras rankas.

– Neretai naujas vadovas siejamas su permainomis. Ar jų bus?

– Kaip ir minėjau, pasauliniu mastu vyksta jėzuitiškos švietimo misijos permąstymas, tad tam tikros permainos neišvengiamos, nes esame to pasaulinio tinklo dalis. Tačiau vadovas negali būt diktatorius. Neturiu užmojų visko versti aukštyn kojomis ir inicijuoti kardinalių reformų. Turime eiti mažais žingsniais į priekį, kad keistumės prasmingai, neprarastume savo tapatybės ir gero vardo. Man svarbu, kad išsigrynintume, kas esame, koks mūsų tikslas ir kokiais praktiniais veiksmais jį galime pasiekti.

– Jėzuitų gimnazija – viena geidžiamiausių Kaune. Tai liudija ir stojančiųjų skaičiai. Sakykite, kur slypi Jėzuitų gimnazijos stiprybė?

– Manau, stiprybė yra tradicija ir misijos suvokimas. Jėzuitiško ugdymo, ugdymosi tikslas – visapusiškos, dvasingos, Dievą mylinčios, atsidavusios kitiems asmenybės auginimas. Tai nesuderinama su žmogaus apsileidimu, paviršutiniškumu. Iš čia ateina daug komiškų mitų apie mūsų mokyklą, apie perdėtą religinį auklėjimą ar laisvę žlugdančią discipliną. Tačiau tai tik stereotipai. Sveika disciplina yra vienas iš mūsų prioritetų, nes be disciplinos nebus nei dvasinio, nei intelektualinio augimo. Principinis dalykas, kuriuo grindžiama mūsų filosofija, – mokinius ir mokines ruošiame ne tik būsimai karjerai. Akademinis ugdymas turi būti stiprus ir tai vienas mūsų prioritetų, bet jis turi būti jungiamas su vertybiniu ugdymu, kad būtų išlaisvintos geriausios asmens savybės, kurios vėliau virstų realiais veiksmais, galinčiais keisti pasaulį į gera. Akademiškumą suprantame kaip tam tikrą priemonę visuminiam asmenybės ugdymui, nes norime, kad iš mokyklos žmogus išeitų jausdamas atsakomybę už artimą, šalį ir pasaulį. Tad tokia mūsų misija ir, sakyčiau, stiprybė.

– Laukia intensyvi vasara, bet ne mažiau intensyvus ir pavasaris?

– Pavasaris – sunkiausias laikas. Dvyliktokų įskaitos, bandomieji egzaminai, vienuoliktokų tarpinių atsiskaitymų vertinimas, dešimtokų kalbėjimo įskaitos, dešimtokų egzaminai. Be galo sunkus laikas. Ar jaudinuosi dėl savo mokinių? Taip, visada. Galima panaudoti daug įvairių metaforų. Aš kaip treneris, kuris ketverius metus ruošia sportininką olimpiadai ir paleidęs laiko kumščius. Aš kaip tėtis, kuris išlydi savo vaiką į kažkokį iššūkį ir linki jam visa ko geriausio.