– Sonata, lengviau pirmąjį romaną parašyti ar antrąjį?

– Turbūt antrąjį. Kai užbaigiau savo pirmojo istorinio romano „Fata morgana“ rankraštį, svarsčiau: ar tikrai tai, ką parašiau, bus įdomu skaityti ne tik mano giminaičiams, bet ir platesnei publikai, ar nors viena leidykla susidomės rankraščiu? Atėjo laikas, padedant leidyklai „Alma littera“, rankraštis tapo knyga, o susidomėjimas romanu – knygos keliais vyko ekskursijos, skaitytojai savarankiškai keliavo net pėsčiomis ir dviračiais – suteikė pasitikėjimo. Antrąjį romaną „Išdidumo kalinė“ rašiau gavusi Lietuvos kultūros tarybos literatūros stipendiją. Ji man buvo tarsi įvertinimas ir paskatinimas, kad tema, kurią noriu nagrinėti, išties yra aktuali. Rašymo procesas, ko gero, irgi buvo lengvesnis. Po romano „Fata morgana“ jau žinojau, ką daryti, kai sustoji, negali judėti pirmyn, kai trūksta informacijos.

– Ar tavo kelionė į Tatrus, kurioje ir kilo pirmoji mintis apie naują romaną, buvo planuota? Gal kalnuose, arčiau dangaus, svajonės greičiau randa kelią į širdį?

– Klausiate apie mano kelionę po Aukštuosius Tatrus, kurioje pirmąjį kartą sužinojau apie Beatą Koščelecką-Ostrogiškę, Žygimanto Senojo pirmosios mylimosios dukrą, kuri tuose kraštuose laikoma pirmąja Tatrų turiste? Toji kelionė vyko prieš šešerius metus, tada galvoje dar tik kirbėjo mintis apie pirmąją knygą. Visgi kalnuose išgirsta istorija apie Beatos asmenybę manęs nepaleido. Vėliau jau Vilniuje pasiekdavo tos istorijos atgarsiai, bet turėjo praeiti daug laiko, kol galvoje iš mažų dalelyčių susidėliojo istorija ir aš ją pradėjau rašyti. Užtrukau šešerius metus.

Siužetas: leidyklos „Alma littera“ išleistas romanas pasakoja dramatišką Beatos Ostrogiškės, pirmosios Žygimanto Senojo mylimosios Kotrynos Hochstadės, arba Telničietės, dukros, istoriją. / Leidyklos nuotr.

– Kodėl Beata vadinama pirmąja Tatrų turiste? Kokių istorinių šaltinių ieškojai, kad patvirtintum šį faktą?

– Ko gero, bet kuris kalnų gidas Slovakijoje papasakotų istoriją apie Beatą, nes kelionė į kalnus buvo paskutinis jos laisvės gurkšnis. Nenoriu atskleisti romano siužeto, bet už tą savo laisvę, išdidumą, kovą už savo dukrą Elžbietą Ostrogiškaitę, Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio anūkę, dėl kurios ji, beje, ir atvyko į tuometę Vengrijos karalystę, Kežmaroką, esantį šalia Aukštųjų Tatrų, tuo metu vadintų tiesiog Karpatų kalnais, ji sumokėjo labai didelę kainą.

Keliaudama į tolimą praeitį pasijuntu šiek tiek detektyve ar archeologe, šluostančia dulkes nuo rastų šukių ir dėliojančia jas vieną prie kitos.

Kežmaroko kronikoje, taip pat Kežmaroko savivaldybės archyve ir Didžiojoje Tatrų enciklopedijoje yra rašoma, kad 1565 m. birželio 11 d. Albrechtas Laskis su žmona Beata išvyko į Karpatų kalnus. Tai buvo pirmoji turistinė kelionė, apie kurią daugiau nėra išsaugota beveik jokios informacijos. Į kronikas ji pateko, ko gero, dėl to, kad į kelionę išsiruošė tuo metu svarbūs asmenys. A. Laskiui, sąmokslininkui, besisukinėjusiam ir šalia Žygimanto Augusto, ir šalia Stepono Batoro, priklausė Kežmarokas, jis čia turėjo didelę pilį. Gali būti, kad kronikininkus sudomino ir jo žmonos Beatos pasiryžimas keliauti į kalnus.

– Ką reiškė turistauti ano meto moteriai? Mes turbūt ne visai taip įsivaizduojame Beatos keliones po kalnus, kaip įsivaizduojame jas šiandien?

– Dabar kalnai pritaikyti turistams, anuomet jie buvo laukiniai, keliautojams visiškai netinkami. Po kalnus dažniausiai vaikščiodavo piemenys, vaistinių žolelių rinkėjai. Moters kelionė į kalnus tais laikais tikrai atrodė neįprasta. Nors Beata ir neketino siekti kalnų viršūnių, matyt, keliavo Tatrų slėniu, manoma, – iki ežero, kelionė vis tiek turėjo pareikalauti nemažai jėgų.

S. Dirsytės asmeninio archyvo nuotr.

– Beatos ir jos dukters Elžbietos gyvenimas, jų patirti išbandymai pasakoja apie XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikių moterų padėtį. Ar, ieškodama žinių apie Beatą, sužinojai ką nors naujo? Kiek laisvės turėjo tos moterys, kuo jos gyveno?

– Kai pradėjau daugiau domėtis, kas buvo toji Beata, lyg timptelėjus už siūlo, pradėjo vyniotis įdomi istorija apie mums gerai žinomus LDK ir Lenkijos Karalystės valdovus ir šalia jų buvusias moteris. Beatos istorijos šviesoje kitu žvilgsniu pamačiau Žygimantą Senąjį, Žygimantą Augustą ir kitas to meto istorines asmenybes. Atrodytų, tokia tolima, iš Slovakijos parsivežta istorija tapo artima, kai sužinojau, kad Beatos motina Kotryna Hochstadė, arba Telničietė, buvo pirmoji Žygimanto Senojo mylimoji, su kuria jis susilaukė trijų vaikų. Tuo metu be savo vietos, be jokio sosto, be žemių ir brolių šešėlyje buvęs Jogailaitis su Kotryna kūrė įprastą šeiminį gyvenimą. Viskas pasikeitė tik tada, kai, pasimirus broliams, atsilaisvino LDK ir Lenkijos Karalystės sostai. Tuomet Žygimantas Jogailaitis pajuto spaudimą susirasti porą, kuri tenkintų Lietuvos ir Lenkijos interesus. Ne jis rinkosi naująją žmoną, o Ponų Taryba siūlė ir nuotakas rinko už jį. Taip šalia Žygimanto Jogailaičio atsirado Barbora Zapolija, o vėliau ir Bona Sforza. Nors Kotryna ir judviejų vaikais Žygimantas niekados nenustojo rūpintis, Kotrynos asmenybė tarsi liko istorijos paraštėse.

Taip pat šioje istorijoje atsiskleidė ir vienos iškiliausių LDK giminių Ostrogiškių šeimos narių likimai. Daugelis ką nors žino apie Lietuvos didįjį etmoną Konstantiną Ostrogiškį, o apie jo vaikus ir šios šeimos turtus perėmusią valdyti tą pačią Beatą ir jos dukrą Elžbietą, nuo itin jauno amžiaus apsuptą jos rankos, o veikiau – turtų trokštančių jaunikių, žinių yra mažai. Ieškodama romanui medžiagos, sužinojau ir apie įvairias intrigas, sąmokslus, anuomet vykusius valdovų pašonėje.

Moterų teisės tuo laiku, XVI a., buvo tik maži, gležni daigeliai. Daugiau teisių turėjo tik našlės, kol jų sūnūs netapdavo pilnamečiais. Moterims net buvo atimta teisė ištekinti savo dukras be globėjo ir kitų šeimos narių sutikimo. Toks įstatymas buvo priimtas vien dėl Elžbietos Ostrogiškaitės tuo metu, kai vyko kruvinos jos ištekinimo dramos.

Matydamas moterų pasaulio istorinį kontekstą ir laikotarpio spaudimą, supranti, kiek daug reikėjo turėti jėgų, kad ano laikotarpio moteris nesileistų sutraiškoma įvairių aplinkybių. Deja, likimas kartais yra negailestingas.

S. Dirsytės asmeninio archyvo nuotr.

– Istoriniai šaltiniai teigia, kad Beatos motina Kotryna jos beveik neaugino, mergaitė buvo auklėjama Bonos Sforzos. Be abejo, tradicijos anuomet buvo kitos, tačiau atrodo, kad sunkus gyvenimas žmones užgrūdindavo, o ne paversdavo juos psichologiškai silpnomis asmenybėmis.

– Beatos motina Kotryna buvo lygiai taip pat apsėsta savo pirmagimio sūnaus Jono, kaip Bona Sforza liguistai atsidavusi Žygimantui Augustui. Jonas buvo pripažintas Žygimanto Senojo sūnus, vadintas Jonu iš kunigaikščių. Gana jaunas jis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Kotryna, palikusi savo vos kelerių metų dukrytę Beatą Žygimanto Senojo ir jo antrosios žmonos Bonos Sforzos globai, paskui sūnų iškeliavo į Vilnių, kuriame gyveno iki pat savo mirties.

Kai lygini Kotryną ir Boną, jos, rodosi, panašios viena į kitą. Abi gana valdingos, protingos, stiprios moterys. Sunku net pasakyti, kas padarė didžiausią įtaką Beatos charakteriui: mamos genai ar karalienės Bonos auklėjimas.

Nors Beatai, rodos, gyvenimas turėjo būti rožėmis klotas, – karalius ir karalienė netgi palaimino tiems laikams retą jos ir Iljos Ostrogiškio santuoką iš meilės, Beata ir jos dukra Elžbieta patyrė itin daug gyvenimo iššūkių. Beata, iki pat savo gyvenimo pabaigos kovojusi už savo teises ir išlikimą, galų gale buvo sutraiškyta aplinkybių, jos dukra Elžbieta, neatlaikiusi išmėginimų naštos, taip pat palūžo.

S. Dirsytės asmeninio archyvo nuotr.

– Romaną pavadinai „Išdidumo kalinė“. Kaip manai, ar išdidumas išties gali mus įkalinti vidiniuose kalėjimuose?

– Kadangi istorijos centre yra Beata, knygos pavadinimas apibūdina jos situaciją. Beatai, kuri atrodė itin tvirta, savarankiška, ne tik už save, bet ir už dukrą mokanti pakovoti moteris, išdidumas galų gale pakišo koją. Bandydama dėl naudos pasitelkti kitą žmogų, ji padarė klaidą ir tarsi plaštakė pakliuvo į voratinklį. Ji išties buvo įkalinta, o likimas, nubloškęs motiną ir dukrą į skirtingas valstybes, tarsi pasijuokė iš jų ir tiesiogine to žodžio prasme pavertė jas kalinėmis.

Nors žodžių junginys „Išdidumo kalinė“ šiame romane nėra metafora, jį metaforiškai, ko gero, galima perkelti į šiuolaikinį pasaulį. Šiandieniame pasaulyje mūsų išdidumas, negalėjimas pasakyti „ne“, ko gero, taip pat įkalina savotiškuose nesibaigiančių darbų, pareigų, užduočių kalėjimuose, kurie sukelia stresą, perdegimą, depresiją. Kai kurios moterys, nedrįsdamos keisti savo gyvenimo, prasitarti apie tikrąją savo padėtį, vis dar kenčia vyrų smurtą ir tampa šiuolaikinėmis išdidumo kalinėmis.

– Kodėl istorijų ieškai praeityje, o nesiverži į ateitį?

– Ko gero, ne aš ieškau istorijų, o jos mane susiranda ir pradeda spurdėti galvoje, kol jų neužrašau. Praeitis man tiek pat įdomi, kaip ir ateities spėlionės. Mūsų atmintis saugo tik trumpus laikotarpius, – mūsų tėvų, senelių laikas atrodo tolimas, kartais nesuprantamas, ką jau kalbėti apie tolesnius laikus. Jie, ko gero, žadina dar daugiau smalsumo. Keliaudama į tolimą praeitį pasijuntu šiek tiek detektyve ar archeologe, šluostančia dulkes nuo rastų šukių ir dėliojančia jas vieną prie kitos, kad susidėliotų visas istorijos vaizdas.