A. Munro savo įtemptus, aštriai gyvenimiškus apsakymus kūrė Ontarijo provincijos kaime, kur užaugo, sutelkdama pastabų žvilgsnį į žmogiškąsias silpnybes.

2013 metais apdovanota Nobelio literatūros premija, o 2009 metais – Tarptautine Bukerio premija, pastaraisiais metais A. Munro sirgo demencija.

Jos redaktorė Deborah Treisman ir ilgametis draugas Davidas Stainesas agentūrai AFP patvirtino, kad A. Munro mirė pirmadienį vakare globos namuose Ontarijo provincijoje.

„Ji buvo didžiausia mūsų laikų apsakymų rašytoja. Ji buvo išskirtinė kaip rašytoja ir kaip žmogus“, – sakė D. Stainesas.

Kanados paveldo ministrė Pascale St-Onge platformoje „X“ A. Munro pavadino Kanados literatūros ikona, o ministras pirmininkas Justinas Trudeau sakė, kad „pasaulis neteko vienos geriausių istorijų pasakotojų“.

„Tikras literatūros genijus... jos apsakymai apie gyvenimą, draugystę ir žmogiškąjį ryšį paliko neišdildomą įspūdį skaitytojams“, – sakė jis.

„Tarsi magija“

A. Munro gimė 1931 metų liepos 10 dieną Vinghame, Ontarijuje, ir užaugo kaime. Jos tėvas Robertas Ericas Laidlawas augino lapes ir naminius paukščius, o motina buvo mažo miestelio mokytoja.

Būdama 11 metų A. Munro nusprendė, kad nori būti rašytoja, ir niekada neabejojo savo profesiniu pasirinkimu.

„Manau, kad galbūt man tai pavyko, nes neturėjau jokių kitų talentų“, – kartą viename interviu sakė ji.

Tikras literatūros genijus... jos apsakymai apie gyvenimą, draugystę ir žmogiškąjį ryšį paliko neišdildomą įspūdį skaitytojams.

„Aš iš tiesų nesu intelektualė, – sakė A. Munro. – Buvau nebloga namų šeimininkė, bet ne tokia jau ir gera. Niekada nebuvo kažko kito, kas būtų mane iš tikrųjų traukę, todėl niekas ir netrukdė taip, kaip gyvenimas trukdo daugeliui žmonių. Man tai visada atrodė tarsi magija.“

Pirmasis A. Munro apsakymas „Šešėlio matmenys“ (The Dimensions of a Shadow“) buvo išspausdintas 1950 metais, kai ji studijavo Vakarų Ontarijo universitete.

A. Munro tris kartus buvo apdovanota Generalgubernatoriaus premija už grožinę literatūrą, pirmą kartą už 1968 metais išleistą apsakymų rinkinį „Laimingų šešėlių šokis“ („Dance of the Happy Shades“). Aukščiausią Kanados literatūrinį apdovanojimą taip pat pelnė knygos „Kuo tu save laikai“ („Who Do You Think You Are“, 1978) ir „Meilės prieaugis“ („The Progress of Love“, 1986).

Jos apsakymai dažnai buvo publikuojami prestižinių žurnalų, tokių kaip „The New Yorker“ ir „The Atlantic“, puslapiuose. Paskutinis jos kūrinių rinkinys „Brangus gyvenime“ („Dear Life“) pasirodė 2012 metais.

Kritikai ją gyrė už tai, kad rašė apie moteris moterims, bet nedemonizavo vyrų.

Jos temos ir rašymo stilius, pavyzdžiui, tai, kad jos knygose aprašomi įvykiai remiasi pasakojimu, pelnė jai pravardę „mūsų Čechovas“, turint omenyje 19 amžiaus rusų dramaturgą Antoną Čechovą – šį terminą su meile sukūrė rusų kilmės amerikiečių apsakymų rašytoja Cynthia Ozick.