Nesuklysime sakydami, kad šiandien aktorę L. Rukšnaitytę-Ramanauskienę žiūrovai tapatina su jos heroje Julija iš spektaklio „Kai mes būsim jauni“, o šios įžvalgos apie cukinijų ir laimės ryšį jau yra tapęs iš lūpų į lūpas sklindančiu folkloru.

Link žvaigždžių

Tauragėje gimusi, su mama ir seneliais nedideliame namelyje augusi Liucija savo vaikystę prisimena šviesiai: ji augo apsupta rūpesčiu, meile ir malda. Romantiškos prigimties mergaitė nuo mažų dienų jautė meilę poezijai, vaidino dramos būrelyje. Jo vadovė Dalia Ramanauskaitė subrandino ne vieną teatro padangėje žinomą talentą.

L. Rukšnaitytė 1973 m. įstojo į Šiaulių dramos teatro studiją, vadovaujamą režisieriaus Jono Vaitkaus, ir netgi vaidino teatro spektakliuose. 1975-aisiais sukaupusi drąsą išvyko studijuoti aktorinio meistriškumo į Sankt Peterburgo valstybinį teatro, muzikos ir kinematografijos institutą.

1979 m. diplomuota jauna aktorė įsiliejo į Kauno dramos teatro trupę. Čia sutiko savo gyvenimo žmogų – sutuoktinį aktorių Dalių Ramanauską, susilaukė trijų sūnų ir jau 45 metus koja kojon žingsniuoja gyvenimo keliu. Visą laiką, neapleisdama šeimos ir savo profesijos, kūrė su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Nerimi Karpuškaite, Gintaru Varnu, Agniumi Jankevičiumi, Aleksandru Špilevojumi ir kt. Už sukurtus vaidmenis yra apdovanota „Fortūnos“ prizu, Juozo Vileišio medaliu ir „Auksiniu scenos kryžiumi“, kurį pelnė kartu su kolegėmis Jūrate Onaityte, Inesa Paliulyte ir Vilija Grigaityte už spektaklį „Kai mes būsim jauni“ (režisierius A. Špilevojus, dramaturgė Daiva Čepauskaitė).

L. Rukšnaitytės-Ramanauskienės asmeninio, NKDT archyvų nuotr.

Pasiruošimas vaidmeniui

Pokalbį su aktore norisi pradėti nuo legendinio spektaklio „Kai mes būsim jauni“, kuris toks populiarus, kad rodomas kartais net po keturis kartus per savaitę, o žiūrovų antplūdis tik didėja – kai kurie žiūri jį ir ne vieną kartą.

„Ar po tokios sėkmės eidama vaidinti jaučiate atsipalaidavimą, ar, priešingai, slegia atsakomybė?“ – paklausiu. „Tikrų tikriausią atsakomybę, – atsako aktorė. – Dar iš vakaro į rankinę susidedu spektakliui reikalingas smulkmenas. Laukiu šio spektaklio virpėdama visa savo esybe. Išaušus dienai, nuo puodelio rytinės kavos, jau esu su savo Julija. Nesinori užsiimti namų ruoša, eiti į parduotuves, susitikti su draugėmis. Oi ne, nes vakare spektaklis. Diena bėga žvilgčiojant į laikrodį. Ateinu į teatrą keliomis valandomis anksčiau. Nežinau, koks tą vakarą bus spektaklis, koks užsimegs ryšys su žiūrovais, bet tikiu, kad viskas bus gerai.“

Svarbu kūryboje nesusireikšminti, nepaisant to, kad kuriame reikšmingus vaidmenis.

Aktorė, scenoje bendradarbiavusi su kolegomis Algimantu Masiuliu, Danute Juronyte, Gražina Balandyte, Birute Raubaite, Vytautu Grigoliu, Rūta Staliliūnaite ir kitais jau šviesaus atminimo kūrėjais, išlaikė didelę pagarbą profesijai, scenai ir žiūrovams.

„Svarbu kūryboje nesusireikšminti, nepaisant, kad kuriame reikšmingus vaidmenis. Mes visada esame tiesos ir tikrumo paieškos kelionėje, kurioje svarbios įvairiausios smulkmenos. Svarbiausi – mano kolegos aktoriai, pasiruošę pasidalyti kūrybos džiaugsmu ar liūdesiu su žiūrovais.“

Nuoširdumu žavinti aktorė sako norinti šiek tiek praskleisti šios nuostabios profesijos šydą. „Aktoriai yra labai pažeidžiami. Juos slegia netikrumas dėl rytdienos, neužimtumo spektaklyje. Kartais aplanko ir juoda neviltis. Ir man jaunystėje norėjosi sakyti: tikėkite manimi, aš noriu būti suprasta, įvertinta, prisijungti prie naujo spektaklio pastatymo. Giliai širdyje žinojau, kad rasčiau vietą, stalčiuką tame kūrybos procese. Tačiau, deja, pasirinkdavo ne mane. Gerai, kad pastaraisiais metais sulaukiau daug įdomių vaidmenų, kurie džiugina ir žiūrovus, ir mane“, – atvirauja menininkė.

L. Rukšnaitytės-Ramanauskienės asmeninio, NKDT archyvų nuotr.

Iš širdies gimę vaidmenys

Žavingoji Rena iš „Senelių namų“, Giedrė iš „Didžiojo geismo“, Augustė iš „Gintarinės vilos“, keistoji Tėvamotė iš „Kelionės į kambario vidų“, Solės močiutė iš spektaklio „Solė ir močiutės“ ir daugelis kitų – Liucijos kūrybos perliukai. Ryškiausias jų – Raskolnikovo motinos vaidmuo spektaklyje F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, kurį režisavo Gintaras Varnas. Atrodytų, į jį sudėta visa motiniška širdis ir dar daugiau.

„Tai vienas iš kertinių mano kūrybos patirčiai padovanotų vaidmenų. Tai motinystės visapusiškumas ir skausme, ir džiaugsme, viltyje ir mirtyje. Ir šiandien, praėjus tiek metų, sutinku žiūrovų, kurie dėkoja už tą patirtą jausmą, vykstant motinos ir sūnaus atsisveikinimui. Tai kūrybos prasmė. Atverti žiūrovų jausmus, mąstymą, būties įprasminimą“, – sako aktorė.

Kūrybinė bendrystė su režisieriumi G. Varnu prasidėjo dar H. Ibseno spektaklyje „Heda Gabler“ – Liucija, grįžusi po trečiojo sūnaus auginimo atostogų, prie kūrybinės komandos prisijungė likus nebedaug laiko iki premjeros. Kad ir išalkusi kūrybos, neforsuodama išjautė savo kuriamos tarnaitės Bertės eiseną, vidinę būseną.

Aktorė itin gyvai prisimena šį epizodą: „Tai buvo nuostabus, palaimintas laikas, susikalbėjimas, pajautimas, ko tikisi režisierius, ko reikia vaidmeniui, spektakliui. Įvyko abipusė žmogiška pažintis. Ačiū likimui už tą laiką.“

Vėliau įvyko ir daugiau susitikimų su režisieriumi G. Varnu. Aktorė sukūrė vaidmenis spektakliuose: J. Sobolio „Getas“, „Sombras“ pagal L. Pirrandelo ir F. Garcią Lorką, o naujausiame režisieriaus kūrinyje „Kartoteka“ žaismingai įkūnija Stambios moters personažą ir kt.

Spalvos: kiekvienam vaidmeniui aktorė atiduoda dalelę savęs. / L. Rukšnaitytės-Ramanauskienės asmeninio, NKDT archyvų nuotr.

Šeima kaip užuovėja

Premjera – ypatingas laikas aktoriui, ypač kai tarp žiūrovų – šeima. Liucijos šeima – meno žmonės. Vyras Dalius – buvęs teatro aktorius, dabar dokumentinių filmų kūrėjas. Sūnus Povilas ir marti Rosanda – tapytojai.

Sūnus Simonas irgi prijaučia menui. Gimsta išvada, kad ir spektaklio aptarimai yra išsamūs, gilūs? Aktorė pasakoja: „Taip, premjeros yra ypatingas laikas. Tai ilgų distancijų maratono užbaigimo laikas. Taškas, o gal kūrybos darbų pabaigos pradžia? Šeima mano kūrybos procese yra labai svarbi. Vyras, sūnūs mano, kaip aktorės, biografijai suteikia tik pilnatvę. Tyla tyloje. Mėgstu tą jauseną. Mano šeima, mano mylimieji – mano užuovėja. Vyras, sūnūs, puikios marčios ir anūkai. Tai mano pamatas. Jie yra inkarai, kurie įžemina, sutvirtina. Kas aš be jų būčiau? Būti žmona, mama, močiute yra misija. Tai kasdienybės džiaugsmai ir rūpesčiai. Dabar lengviau – užaugo vaikai. Atsakomybė perduota jiems. Anūkės, anūkas – džiaugsmas ir laukimas dažnesnių susitikimų. Mes šeimoje vieni kitus palaikome, padrąsiname, teikiame vilties iškilus sunkumų. Džiaugiamės kasdieniais pasiekimais, žinome, kuo kas užsiėmęs. „Mano kasdienybė yra amžinybė“, – taip sako mano kuriama Julija iš spektaklio „Kai mes būsim jauni“.

Galiu likimui padėkoti už viską, kas buvo ir bus. Visi režisieriai, dramaturgai, pjesės, vaidmenys, sutiktas kūrybinis kolektyvas – viskas taip turėjo būti.

Žydintis vėlyvis

Ruošdamasi interviu su aktore, perskaičiau prieš keletą dešimtmečių šviesaus atminimo aktoriaus Antano Žeko taip pat Liucijos jubiliejui skirtą tekstą. Jis aktorę palygino su rudenine gėle – vėlyviu. Šis palyginimas išplaukė iš pastebėjimo, kad pripažinimas ją aplankė vėlesniame amžiuje. Išties, aktorių moterų dalia nelengva – pjesėse yra mažiau vaidmenų moterims, vyresniame amžiuje jų sulaukti nelengva. Tačiau Liucija žydi kaip tas vėlyvis.

Pašnekovė pasidalija savo išmintimi: „Visi metų laikai yra būtini, viskas turi prasmę: pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Mes laimingi, kad turime keturis metų laikus. Mano aktorinis ir kūrybos kelias išties yra vingiuotas kaip ir miško keliukas: ėjimas į kalniuką, nusileidimas ir vėl kopimas į viršų. Galiu likimui padėkoti už viską, kas buvo ir bus. Visi režisieriai, dramaturgai, pjesės, vaidmenys, sutiktas kūrybinis kolektyvas – viskas taip turėjo būti. Aišku, mes norime čia ir dabar sukurti tą stebuklingą vaidmenį, kurį sudarytų visos natos, skambančios kaip A. Vivaldi „Metų laikai“. Gerai, kad vėliau, sidabriniame amžiuje, aplankė kūrybinių darbų gausa. Aš jų labai ilgesingai laukiau ir, matyt, prisikviečiau. Tikiu, kad dar bus tų žiburėlių-vaidmenėlių, kurie ir mane, ir žiūrovą ir prajuokins, ir suteiks pamąstymų apie amžinybę. Prašau, kad angelai sargai visus mus saugiai apglėbtų savo ranka ir išmintimi.“