Vienijantys interesai

Vienas iš tokių virtualiųjų salonų – 47 tūkst. socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų vienijanti grupė „Nesi iš Kauno, jei ne“. Joje bendraminčiai dalijasi archyvinėmis, nostalgiją keliančiomis Kauno fotografijomis ir diskutuoja miesto istorijos klausimais. Pasak grupės nario kauniečio Andriaus Liako, ši platforma žavi tuo, kad čia galima išvysti daugybę nematytų Kauno vaizdų ir pačiam pasidalyti savo turima archyvine medžiaga ir žiniomis.

Grupėje virtualiai nuolat bendrauja įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir pažiūrų žmonės, kurių keliai galbūt niekada nesusikirstų, tačiau juos sieja domėjimasis Kauno praeitimi. A. Liakas pripažįsta, kad gyvai diskutuoti, be abejonės, būtų įdomiau. Tačiau virtualioji erdvė suteikia galimybę greitai pasiekti tūkstančius bendraminčių, o tai realybėje būtų sunkiai įmanoma.

„Ši grupė yra viena mano mėgstamiausių, kadangi čia įvairūs žmonės iš archyvų ar šeimos albumų dalijasi netikėtomis Kauno nuotraukomis, kokių sunku pamatyti kitur. Domiuosi savo miesto istorija, tad stengiuosi ir pats pasidalyti viena kita turima įdomesne nuotrauka ar sendaikčių turguje rasta su Kaunu susijusia įdomybe. Žvelgdami į nostalgiškas nuotraukas, grupės nariai aktyviai komentuoja, dalijasi prisiminimais, iš naujo permąsto praeitį. Tad ši bendruomenė kažkiek prisideda ir prie kaunietiško identiteto formavimo ir stiprinimo. Įdomui, kad ji sujungia be galo skirtingus žmones, kuriuos vienija tas pats interesas – senieji Kauno vaizdai“, – mintimis pasidalijo jis.

Daugiau galimybių

Trečios kartos kaunietis Saulius Kvietka yra grupės „Nesi iš Kauno, jei ne“ senbuvis, šią bendruomenę atradęs dar jos susikūrimo pradžioje. Vyras domisi ne tik Kauno, bet visos šalies senosiomis fotografijomis, tad priklauso ir kitoms feisbuko grupėms, kuriose dalijamasi senaisiais Lietuvos vaizdais. S. Kvietka ne tik seka kitų grupių narių įrašus, bet ir pats aktyviai dalijasi savo turimomis senojo Kauno fotografijomis. Kauniečiui taip pat patinka senas nuotraukas atkartoti, užfiksuojant tos pačios Kauno vietos vaizdą dabar, ir sulyginti šias fotografijas.

„Turiu nemažai archyvinių Kauno nuotraukų, kurias paliko prieš ketverius metus miręs tėtis. Apie šį turtą būčiau nė nežinojęs, tačiau sesuo netikėtai rado tris batų dėžutes, pilnas fotografijų negatyvų. Pasirodo, tėvas 1953–1963 m. labai intensyviai fotografavo Kauną ir paliko tikslius užrašus su datomis ir vietomis, kur buvo fotografuota. Tad šiuo netikėtai atrastu lobiu tiesiog privalau pasidalyti su kitais senųjų Kauno vaizdų gerbėjais, – sako jis. – Virtualiosiose bendraminčių grupėse pamatęs mane sudominusią kito žmogaus įkeltą nuotrauką, mėgstu nueiti į tą vietą ir nufotografuoti dabartinį jos vaizdą, sugretindamas šiuos kadrus. Kartais užverda audringos diskusijos, ypač jei kitiems grupės nariams atrodo, kad atkartojau ne tą vietą. Žinoma, diskusijos būtų kur kas produktyvesnės susitikus gyvai. Socialiniai tinklai kai kuriems žmonėms yra tiesiog vieta išsilieti, tad jie komentuoja bet ką, ne visada būna pagarbūs. Kita vertus, socialinės medijos suteikia galimybę nuotraukomis ar informacija pasidalyti labai plačiai, pasiekiant daugybę žmonių. Esu organizavęs ir senųjų Kauno fotografijų parodų, tačiau internete auditoriją pasiekti vis vien yra greičiau ir patogiau.“

Esu organizavęs ir senųjų Kauno fotografijų parodų, tačiau internete auditoriją pasiekti vis vien yra greičiau ir patogiau.

Natūralus pokytis

Sociologo prof. Vyliaus Leonavičiaus teigimu, gyvenimui vis labiau keliantis į virtualiąją erdvę, natūralu, kad čia persikelia ir bendravimas su bendraminčiais. Diskutuoti internete yra kur kas paprasčiau, čia galima jaustis saugiau ir lengviau išreikšti savo mintis ir emocijas. Tačiau bendravimas virtualiojoje erdvėje turi neigiamų aspektų ir bent jau kol kas negali pakeisti gyvos komunikacijos.

„Per socialinius tinklus galime lengviau surasti mus dominančią informaciją ir pasiekti vienas kitą. Tad nieko keisto, kad žmonės buriasi į virtualiąsias bendraminčių grupes, kuriose diskutuoja rūpimais klausimais. Aš pats irgi priklausau kelioms socialinių tinklų grupėms, kuriose renkasi žmonės, besidomintys sociologija, istorija, archeologija, nors jose ir nesu aktyvus, – pripažino jis. – Bendravimas virtualiojoje erdvėje turi nemažai pranašumų, nes galima žymiai greičiau surasti bendraminčių ir su dideliu skaičiumi žmonių vienu metu pasidalyti savo idėjomis. Tokia komunikacija taip pat gali padėti išvengti emocinės ir socialinės izoliacijos, nes taip gali pasisakyti vienišesni žmonės, nerandantys, su kuo galėtų norima tema padiskutuoti gyvai.“

Pasak sociologo, bendravimas virtualiosiose bendraminčių grupėse tampa puikia galimybe tiems, kuriems sunkiau gyvai išreikšti savo mintis ir emocijas. Socialinių tinklų grupėse tokie žmonės jaučiasi saugesni ir labiau savimi pasitikintys, nei jaustųsi pasisakydami gyvai vykstančioje diskusijoje. Nemažai daliai mūsų išreikšti savo nuomonę patogiau raštu, kadangi tokiu atveju galima iš anksto apgalvoti, ką sakysi, o paliktą komentarą įmanoma bet kada ištrinti. Virtualieji pokalbių salonai yra demokratiškesni, į juos galima laisviau užeiti ir netrukdomam išreikšti savo idėjas.

Suteikia ir atima

Virtualiųjų pokalbių kambarių demokratiškumas skatina laisvesnes diskusijas, kuriose pasisakyti gali visi. Kita vertus, ši laisvė vykstantį pokalbį taip pat gali nuskurdinti, kadangi, jausdamiesi visiškai laisvai, socialinių tinklų vartotojai neretai komentaruose ima tuščiai ginčytis, kelti konfliktus, rašyti su diskusija nesusijusias mintis ar netgi elgtis nepagarbiai. Tad nors per virtualiąją erdvę galima pasiekti daugiau bendraminčių ir gauti norimos informacijos, produktyviausios diskusijos užverda bendraujant būtent gyvai. Pasak prof. V. Leonavičiaus, tai  vienas iš daugelio neigiamų bendravimo virtualiojoje erdvėje aspektų.

„Tikra tiesa, kad socialiniai tinklai leidžia lengviau ir patogiau bendrauti, tačiau kartu jie didina mūsų socialinę ir emocinę izoliaciją. Bendravimas virtualiojoje erdvėje negali atstoti gyvo pokalbio, nes, norint pajusti ryšį ir suprasti pašnekovą, mums reikia išgirsti jo balso tembrą ir toną, pamatyti veido mimiką. Bendraudami akis į akį, mes informaciją perduodame ne tik žodžiais, bet ir kūno kalba, o virtualiosios grupės tai iš mūsų atima, – pastebi jis. – Kibernetinė erdvė leidžia mums greičiau ir be didelių pastangų užmegzti kontaktą. Tai ypač naudinga drovesniems, intravertiškiems žmonėms, kuriems sunku pradėti pokalbį gyvai. Tačiau kartu virtualybė trukdo sukurti kokybišką ryšį. Todėl bendravimas socialiniuose tinkluose dažniausiai būna paviršutiniškas, o gilesnės diskusijos užverda jau susitikus gyvai.“

Nyksta įgūdžiai

Sociologas atkreipė dėmesį, kad bendraudami gyvai mes ne tik perduodame informaciją mimika ir judesiais, bet ir skaitome pašnekovo kūno kalbą, mokomės bendrauti ir save pristatyti. Kitaip sakant, gyvas bendravimas veikia kaip svarbi socializacijos dalis, leidžianti įgyti reikiamų įgūdžių. Pernelyg dažnas bendravimas virtualiojoje erdvėje šiuos įgūdžius iš mūsų atima. Tai ypač pavojinga jaunuoliams, kurių asmenybės dar tik formuojasi. Pavojai tyko ir subrendusių žmonių – pernelyg ilgai užsibuvus virtualiojoje erdvėje gali susilpnėti ir suaugusio žmogaus sukaupti gyvo bendravimo įgūdžiai.

„Tiesioginis bendravimas mums padeda išmokti komunikuoti mimika, kūno kalba, balso tonu. Pasak sociologinės dramaturginės teorijos, mes esame tarsi aktoriai, pritaikantys save prie tų, su kuriais bendraujame. Komunikacijos procese tai labai svarbu. Deja, socialiniai tinklai šiuos mūsų gebėjimus skurdina. Tai ypač matyti pažvelgus į jaunimą. Jau dabar susiduriu su studentais, kurie drovisi kalbėti auditorijoje, nors ji ir nedidelė. Jaunuoliams trūksta įgūdžių save išreikšti žodžiu, tad šie studentai prašo leisti atsiųsti savo atsakymus internetu. Tai naujas fenomenas, tad vis klausiu savęs, iš kur atsiranda tas keistas drovumas. Greičiausiai šių jaunuolių socializacija daugiausia vyko virtualiojoje erdvėje, tad jie neįgijo svarbių gyvo bendravimo įgūdžių“, – pastebėjimais pasidalijo pašnekovas.

Pasikeitusi realybė

Nors socialiniai tinklai ir bendravimas virtualiosiose grupėse turi neigiamų padarinių, tai jau seniai tapo svarbia mūsų gyvenimo dalimi, kurios nebeatsisakysime. Prof. V. Leonavičiaus teigimu, socialiniai tinklai šiandien atlieka svarbų vaidmenį mums socializuojantis, tad jie jau įtraukti į sociologijos vadovėlius kaip vienas iš svarbesnių socializacijos veiksnių. Atsiradus kiekvienai naujai technologijai, visuomenė prie jos prisitaiko pamažu, adaptacinė kultūra visada vėluoja. Tad dar turės praeiti laiko, kol išmoksime daugiau ar mažiau saugiai naudotis socialiniais tinklais ir prisitaikysime prie pasikeitusios realybės.

„Kiekviena nauja technologija pakeičia visuomenę ir mūsų bendravimą. Natūralu, kad taip įvyko ir su išplitusiais socialiniais tinklais, kurie sukėlė tikrą revoliuciją. Iki tol mes labai daug bendraudavome tiesiogiai, o dabar vis didesnė mūsų bendravimo dalis keliasi į virtualiąją erdvę. Tyrimai rodo, kad su socialiniais tinklais užaugę jauni žmonės jau visai kitaip vertina aplinką ir patį bendravimą nei visos ankstesnės kartos, – sako sociologas. – Sunku pasakyti, kaip viskas rutuliosis toliau ir kas ateityje lauks šiuolaikinio žmogaus, kuris vis daugiau gyvena virtualiojoje erdvėje. Faktas, kad jaunuolių bendravimas jau bus kitoks, tačiau gyvos komunikacijos jie greičiausiai vis tiek neatsisakys. Galbūt ateities žmonių bendravimas netgi taps atviresnis, nes, susilpnėjus gyvos komunikacijos įgūdžiams, jie nebemokės suvaldyti savo veido ir kūno kalbos. Gali būti, kad jiems bus sunkiau slėpti savo vidines būsenas.“

Pasak pašnekovo, socialinės medijos neabejotinai turi pozityvių dalykų ir mums suteikia daug galimybių. Tad ilgainiui turėsime išmokti pasinaudoti jų teikiama nauda, apsisaugodami nuo kylančių grėsmių.