Geraširdis, linksmas drūtas vyras ilga, balta barzda, raudonais drabužiais ir su dovanų maišu. Anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad šis nuostabus elniais pakinkytomis rogėmis atskriejantis mistinis personažas, Kalėdų Senelis, – tai tėtis, senelis, kaimynas.

A.Nedzinskas – tarsi detektyvas

Antanui Nedzinskui vaikystėje dėl Kalėdų Senelio sulig kiekvienais metais vis daugėjo įtarimų. Gimtajame Alytuje ar kaime šv.Kalėdas  sutikdavęs berniukas mintyse vis labiau abejojo, ar Kalėdų Senelis, kuris tuomet dar vadinosi Seneliu Šalčiu, yra tikras.

"Įtarimų kildavo dėl balso, ūgio, rankų. Visi Seneliai būdavo skirtingi, – šyptelėjo A.Nedzinskas. – Dar vienas įtarimas, kad, pasirodžius Kalėdų Seneliui, visuomet kažkur dingdavo koks nors šeimos narys. O vėliau, Kalėdų Seneliui išvykus, vėl grįždavo."

Kalėdų Senelio paslapčiai atskleisti įtakos turėjo ir šio personažo apsilankymas vaikų darželyje ar Antano mamos, pedagogės, darbovietėje, kur tėvai švęsdavo kartu su vaikais.

"Žvelgdavau į nuotraukas po švenčių ir abejodavau. Prisimindavau, kad Kalėdų Senelio balsas lyg buvo girdėtas, ir rankos, ir ūgis kažką primena... – mintyse stebėdavosi mažasis Antanas. – Ir kodėl Kalėdų Senelis mane sveikindavo net kelis kartus, keliose vietose?"

Lūžio nebeprisimena

Dainininkai Gytis Paškevičius ir Viktorija Mauručaitė jau nepamena lūžio, kada suprato, kad Kalėdų personažas – tai tik pramanas,  juo apsimeta artimieji ar kiti žmonės.

"Oi, tai įvyko labai seniai. Nieko nepagavau, nepačiupau, tas suvokimas atėjo pamažu augant kartu su broliais ir sesėmis. Supratome, kad tai  tėvų ir senelių išdaigos", – neslėpė Gytis. Tiesa, 52-ejų metų šiaulietis visą laiką norėjo tikėti, kad Kalėdų Senelis – realus. Savo vaikams jis ilgai teigė, kad Kalėdų Senelis egzistuoja.

Lemtingo lūžio ar skausmo ašarų, supratus, kad Kalėdų Senelis – paprastas žmogus, nepamena ir V.Mauručaitė.

"Man nebuvo svarbu, kas tai. Svarbu, kad laukdavau Kalėdų Senelio, dovanų, – pripažino Viktorija. – Suvokimas atėjo vėliau. Mano vaikystėje Kalėdų Seneliu nebūdavo nei tėvai, nei seneliai. Kiek pamenu, tuo pasirūpindavo mama. Gal tai buvo kaimynai, gal dar kas nors. Bet visuomet – kiti žmonės."

Įtarimą sukėlė balsas

"Mūsų šeimoje Kalėdų Seneliu visuomet būdavo tėvelis", – šiek tiek nostalgiškai nusišypsojo dainininkė Birutė Petrikytė. Kurį laiką ji ir brolis Rolandas neabejojo Kalėdų Senelio egzistavimu.

Tiesa paaiškėjo, kai Birutei buvo penkeri metai. Tuomet būsimajai dainininkei įtarimų sukėlė Kalėdų Senelio balsas, kuris priminė kažką girdėto.

"Aš Senelis Šaltis", – prisistatė storas geraširdis personažas. "Bet kad tu – ne Senelis Šaltis..." – girdėdama tėvelio balsą, tiesa, šiek tiek abejodama, ištarė Birutė.

"Tai kas aš tuomet?" – nusistebėjo Senelis Šaltis. "Tu – tėvelis, bet ne Senelis!" – ryžtingiau pasakė B.Petrikytė.

Po akimirkos pasigirdo skardus juokas: "Taip, vaikučiai. Aš ne Senelis, aš – tėvelis..."