Kaunas – nuo tarpukario žinomas kaip profesionalios fortepijoninės muzikos židinys, kuriame į pasaulį atėjo, o paskui ir išėjo daugelis žinomiausių Lietuvos pianistų.  Dabar fortepijono aukštąjį meistriškumą globoja VDU Muzikos akademija. Džiugu ir pagirtina, kad kartkartėmis čia vyksta ir pasaulio, ir vietos fortepijono kultūrą reprezentuojantys koncertai. Vienas iš jų – balandžio 11 d. vykęs pianistų maratonas kodiniu pavadinimu "FORTEpiano EXTRAvaganza x 25 x 25 x 25 x".

Tai žaisminga VDU MA fortepijono katedros idėja per vieną vakarą publikai pristatyti 25 fortepijonines miniatiūras, kurias VDU 25-ojo gimtadienio proga atliktų 25 pianistai. Beje, šiemet taip pat sukanka 25 metai, kai buvo įkurtas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetas.

Be abejonės, sutapimų būta ir daugiau, bet numerologija – ne pagrindinė tema. Juk klausytojams rūpi ne tik magiški skaičiai, bet ir atlikėjai bei jų skleidžiama muzikos dvasia. Ne mažiau svarbi kita koncerto idėja – muzikuoja ir dėstytojai, ir studentai. Nors tai ne konkursas, visada smagu išgirsti, ar mokinys pralenkė mokytoją. Kūrinių ir atlikėjų gausa pateikė visą puokštę nuotaikų, įspūdžių ir minčių.

Linksmai ir žaismingai

Koncertą vedė daugiaplanis kultūros veikėjas pianistas Rokas Zubovas. Vedė puikiai: dalijosi įžvalgomis apie muziką ir fortepijoną, jų istoriją, pokštavo pasitelkdamas alegorijas apie merginų persirengimo kambarius ir dešimtis metų barškinamas juodas dėžes – fortepijonus.

Retai pamirštama, kokią milžinišką įtaką koncerto atmosferai daro vedėjo retoriniai sugebėjimai ir erudicija. Taip meistriškai pristatydamas atlikėjus ir kėdes (atlikėjams), R.Zubovas pademonstravo, kad multitaskingas nėra svetimas mūsų laikų genijams ir pats sėdo prie fortepijono klaviatūros.

Atlikęs Pierre'o Sancano "Muzikinę dėžutę", pianistas kartu su kolega Justu Šerveniku taip pat paskambino, o gal reikėtų sakyti – suvaidino, Alberto Lavignac "Galopą-maršą". Mizansceną sudarė demonstratyvus įsitaisymas prie fortepijono, ištęstas pasiruošimas kūrinio pradžiai, spontaniški susižvalgymai ir kulminacija, kai J.Šervenikas atsistojo, nuėjo nuo fortepijono, godžiai gėrė vandenį iš butelio ir, įsistebeilijęs į vis dar grojantį R.Zubovą, fotografavo jį mobiliuoju telefonu įvairiais rakursais. Galbūt tai buvo apeliacija į šiuolaikinio žiūrovo įpročius. Meistriškumui ribų nėra, tačiau pokštauti fortepijonu – ne mažiau talento ir darbo reikalaujantis užsiėmimas.

Truputėlis daugiau repeticijų ir kartumo, ypač grįžus iš pasivaikščiojimų, šio dueto spektaklio įtaigą būtų sustiprinęs dešimteriopai. Jeigu prisimintume garsiųjų "Igudesman And Joo" skečus "Rachmaninov Had Big Hands" arba "Piano Lesson", Roko ir Justo pasirodymas – mėgėjiška avantiūra, labiau deranti privačiame pobūvyje, ar draugų ratelyje.
Išgyventi nėra ko, draugų salėje buvo pakankamai, ir pokštininkai sulaukė šilto palaikymo. Kaip ir koncerto gale skambėjusi Cecile's Chaminade's fantazija "Sidabrinės vestuvės", kuriai atlikti prireikė 18 rankų.

Taikliai katedros posėdžiu pramintas kūrinys pirmą kartą fakulteto istorijoje vienu metu scenoje sutelkė visus fortepijono katedros dėstytojus. Galbūt ypatingos meninės kokybės čia ieškoti ir nereikia, tačiau svarbiausia, kad buvo pademonstruota, jog kolektyvas moka linksmintis gražiai ir kultūringai.

Duetų energija

Šiek tiek rafinuotesnes linksmybes, koncerte patikėtas fortepijoninio ansamblio žanrui, perteikė Beatos Andriuškevičienės ir Dainiaus Kepežinsko atliekamas Antonino Dvoržako "Slaviškas šokis" Nr. 8, g-moll. Slaviškas intonacijas publikai perduodamas garsiais treptelėjimais koja, gilesnes intonacijas ansamblis galbūt paliko natose, kurias akylai sekė.

Natas taip pat sekė Živilės Kudirkaitės ir Grytės Navardauskaitės tandemas. Vaikystės įspūdžius iliustruojantis "Vilkelis" iš George'o Bizet ciklo "Vaikų žaidimai" šiek tiek užgožė pirmojoje partijoje straksinčius vaikiūkščius. Galbūt jie kažkuo nepasidalijo?

Štai Eglės Andrejevaitės ir Donaldo Račio flirtuojantis duetas Eduardo Griego "Norvegišką šokį" Nr. 2, op. 35 sugrojo taip įtaigiai ir darniai, lyg pažinotų vienas kitą nuo vaikystės. Donaldo susižavėjimas, žvilgsniu nukrypstant nuo natų į partnerę, atrodė pernelyg demonstratyvus, tačiau pažiūrėti išties buvo į ką: Eglės auksu žėrinti suknelė – gražiausia visame maratone.

Rimtai ir preciziškai

Be linksmų šaradų, koncerte skambėjo ir rimtosios muzikos žanras. Tai nėra muzika nesuprantantiesiems juokų, tiesiog – tai muzika klausantiesiems ausimis.

Nepaprastai malonų ir gyvą įspūdį paliko Šviesės Čepliauskaitės atliktas Mykolo Kleopo Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su tėvyne". Šią daugeliui iki gyvo kaulo žinomą melodiją atlikėja nuspalvino asmeninėmis išdailomis – virtuoziškais pasažais, atliktais taip preciziškai, kad nekilo abejonės, jog tai pačios atlikėjos kūrinys. Toks kūrinio teksto perskaitymas yra geriausiai romantizmo stiliaus tradiciją reprezentuojantis, sektinas pavyzdys.

Importinę bravūrą lygiavertiškai pakeitė kontrastingai ramus tautinis Algimanto Bražinsko "Peizažas", kurį atliko Arnoldas Jasevičius. Gilią ir poetišką kūrinio harmoniją gražiai pateikusį atlikėją norėtųsi Kauno scenose išvysti dažniau.

Štai Juliją Sadaunykaitę Kauno publika ir pažįsta, ir pastebi. Ir ne be reikalo. Stasio Vainiūno "Pakalnutės žydi" ji atliko su tokia meile kiekvienam motyvu, ekspresyviai, detaliai, neįprastai lėtai, kad atlikimą būtų galima pavadinti tobulu. Tačiau iki tobulos impresijos pritrūko tik mažiau perkusiškai mindomo pedalo. Nors ir deramai dozuodama, galbūt nejučiomis atlikėja jį rėžė koja taip, tarsi grotų trečiąjį Sergejaus Prokofjevo koncertą. Iš aukštai.

Kolibriai ir žvirbliai

Aksominės fortepijono technikos demonstravimas labiau tinka Claude Debussy, kurio preliudą "Pour le piano" atliko Kotryna Kaklauskaitė. Atlikėjai iš dalies tai padaryti ir pavyko, tačiau impresionistinėje muzikoje niekad nebus per mažai atspalvių tarp piano pianissimo ir forte fortissimo, o preliudas kaip improvizacinės prigimties kūrinys reikalautų kiek lankstesnio teksto perskaitymo.

Žinoma, atskleisti aukščiausios klasės niuansus sutrukdyti galėjo karą, badą ir marą matęs 1984 m. koncertinis fortepijonas "Estonia", tačiau garso varijavimo galimybės išryškėjo pasirodžius pianistei Agnei Tilindytei, grojusiai Eduardo MacDowello pjeses. Gražus, pilnas atlikėjos suformuotas tembras deramai atskleidė įsimylėjusio Alavinio kareivėlio personažą. Kitas – kolibris – pasirodė kiek per sunkus tokios kompleksijos gyvūnėliui. Apsunkę ir detalūs pasažai labiau priminė mūsų kraštų sunkiasvorį žvirblį. Galbūt tai ir buvo atlikėjos idėja, tačiau žvirblių mes girdime sočiai. Pagrokite, prašom, mums kolibrį!

Paprašėme, ir išgirdome. Doze muzikos iš kolibrių žemyno – Pietų Amerikos – pavaišino kita pianistė Agnė Petraitytė, atlikdama Alberto Ginasteros "Amerikietiškus preliudus". 8-asis iš 12-os yra dedikuotas argentiniečių dirigentui ir kompozitoriui Juanui José Castro. Lyrinio tango charakterį atlikėjai pavyko atskleisti, bet ar pjesės prigimtis reikalavo aukštų rankos mostų, reikėtų pasvarstyti.

Visai kitoks, nuožmesnis, tonas pasigirdo preliude Nr. 3 "Kreolų šokis". Pianistė puikiai pajautė ritmo tėkmę ir subtiliai šokdino klausytojus. Galbūt spalvingą kreolų gaivališkumą paryškintų galingesnis forte, naudojant ne tik rankų, bet ir visą kūno masę. Įdomu, kad galingi paskutiniai akordai ne itin sutapo su kukliu ir greitu atlikėjos nusilenkimu.Taip pat kukliai į sceną žengė Silvija Jermakovaitė, pagrojusi ramų Leošo Janačeko "Andante".

Spalvos ir atspalviai

Aleksandro Skriabino poemą Nr. 1, op. 32 Fis-dur, atlikusi Živilė Kudirkaitė pateikė spalvingą, lengvo garso interpretaciją. Įdomu, apie kokias spalvas atlikėja galvojo, kai pakėlė akis stulpu į viršų? Dažnai tokie viražai baigiasi pačiam atlikėjui netikėtais nuklydimais nuo teksto, ne išimtis – ir Živilei. Laimė, pianistė prisiminė originalią spalvą ir sėkmingai užbaigė muzikos garsų poeziją. A.Skriabinas buvo sinestezijos mene propaguotojas. Visos tonacijos, jo manymu, sąveikavo kaip pagrindinės spalvos ir jų atspalviai, šiuo atveju Fis – tamsiai mėlyna, su violetiniais atspalviais.

"Gerai temperuoto klavyro" tėvo Johano Sebastiano Bacho preliudą B-dur iš pirmojo tomo beveik nepriekaištingai sugrojo Justina Gerulaitytė, vikrias ir tikslias pagrindinės temos šešioliktines natas suderindama su laisvesnėmis, išplėtotomis kadencijomis.

Tai buvo puiki XVIII a. muzikos adaptacija romantizmo epochoje ištobulėjusiam fortepijoniniam stiliui. Autentiškumo sąvoka muzikoje – daug debatų sulaukusi diskusija tarp muzikos mėgėjų, mokslininkų ir atlikėjų. Tačiau apskritai sutariama, kad įdomiausiai istoriškai teisingas atlikimas skamba sutelkiant dėmesį į nūdienos kontekstus ir muzikinį efektyvumą. Žinoma, efektas būtų buvęs labiau visavertis, jeigu po preliudo būtume išgirdę fugą. Bet, matyt, to neleido koncerto maratono formatas.

Renginyje taip pat skambėjo dvi Domenico Scarlatti sonatos: K. 466, f-moll ir K. 481, D-dur. Pirmąją elegantiškai (čia istoriškai teisingiau būtų – galantiškai) ir vaizdingai atliko Kamilė Sutkaitytė. O antrąją – drąsiai ir pasitikinčiai – Goda Palskytė. Tiesa, jos grojime trūko vikresnių pirštų tercijų pasažuose, tačiau atlikėjos ryžtas ir laikysena nesudarė keblumų išlaikant bendrą kūrinio charakterį.

Būtent ryžto, o galbūt ir patirties pritrūko Vaidai Šimkutei, atlikusiai Zitos Bružaitės "Dies lunae", ir Sandrai Kalvaitytei – Vytauto Paltanavičiaus "Belmonte". Abi atlikėjos sėkmingai arba mažiau sėkmingai sugrojo natas, kurias užrašė kompozitoriai. Tačiau nė viena nesiryžo žengti už teksto, pateikti klausytojams savo artistinį požiūrį į tai, kas slypi už jo. Juk Z.Bružaitės "Pirmadienis" kupinas nuostabių, šiuolaikiškų, džiazu alsuojančių intonacijų. Galbūt panašių galėtume aptikti Lyle Mays iš "Pat Metheny group" kūryboje? O ar į savo "Vilniaus paveikslų" rinkinį įdėdamas "Belmontą", V.Paltanavičius tapė garsais, gali atsakyti tik atlikėjas. Galbūt padėtų ir dailės pamokos, tačiau, visų pirma, visas dėmesys autoriaus tekstui ir kūrinio idėjai padėtų išvengti scenoje tykančių negandų ir baubų.

Užšifruota kūrinio nuotaika

Nepulkime į kraštutinumus – kartais per didelis dėmesys kūrinį sugadina. Džiugina atlikėjų pastangos interpretuoti visiems jau gerai žinomus kūrinius. Tačiau kitas bandymas atlikti Frédérico Chopino "Didįjį valsą" As-dur, op. 42 pianistės Donatos Domarkaitės nuotaikos nepakylėjo. Nors ko verta vien pradžia – valsas, parašytas iš dviejų ketvirtinių!

Trumpai grįžkime į 1840-uosius. F.Chopinui 30 metų, jis – vyras pačiame jėgų žydėjime – kenčia fizinius skausmus krūtinės srityje, serga kvėpavimo takų ligomis, netoleruoja daugybės rūšių maisto, tesveria 43 kilogramus ir yra nevaisingas. Nė neįtardamas, su kokia liga kovoja,  XIX a. genijus žūtbūt ropščiasi į sceną, nuo kurios, baigus pasirodymą, jį reikėdavo nunešti. Ir štai, sveikatos būklei sparčiai blogėjant, jis parašo "Didįjį valsą As-dur". Beje, visi girdėję šį valsą turėtų taip pat turėtų paklausyti ir kito kūrinio – "La Valse", kurį, praėjus 80 metų, sukūrė kitas prancūzas Maurice Ravelis, svėręs vos 48 kg. Be svorio, stulbina ir kiti sutapimai.

Koncertų salėje matant gyvą, savo kojomis prie fortepijono ateinančią, tačiau galvą nudelbusią ir susikrimtusią merginą, neatrodo, kad atlikėja pergyvena dėl F.Chopino likimo. Susikausčiusi laikysena išdavė baimę, kad "netrukus teks groti sunkų, labai sudėtingą, daug fizinių pastangų reikalaujantį etiudą, ir labai greitai dar".

Niekam ne paslaptis, kad groti F.Chopiną – sudėtingas, meistriškumo reikalaujantis techninis uždavinys. Tačiau tai – valsas, pramoginis šokis, kurį šokanti pora pamiršta viską aplinkui ir, atrodytų nejudindama galūnių, sukasi ratu tarsi pienės pūkas žydrame pavasario danguje... Vieno iš žymiausių to meto pianisto unikali pianistinė technika – jautrus garsas, subtilus niuansavimas ir laisvas, tačiau skoningas rubato – buvo natūralus, jo paties atrastas būdas išreikšti save, nepaisant fizinių trūkumų. Galingai ir garsiai įspausti klavišus jis paprasčiausiai neturėjo jėgų. Sakoma, geriau puikiai sugroti visiems žinomą kūrinį, negu vidutiniškai – nežinomą. Bet pradėkime nuo valso žingsnelių.

J.Šervenikas grodamas Piotro Čaikovskio "Gegužę" iš ciklo "Metų laikai" demonstravo lakią artistinę fantaziją. Platūs ir išraiškingi gestai pirštais, rankomis ir visu kūnu liudijo atlikėjo pianistinę erudiciją. Ironiška, bet kaip tik J.Šerveniko kūno kalba poetinės prigimties kūrinį pavertė šokiu virš klaviatūros, kuris užsibaigė reveransu persisveriant per kėdę atbulomis taip, kad atrodė, jog atlikėjas paskutinio akordo labui nusprendė prigulti arba verstis kūlio. Gaila, tačiau nė viena, nė kita naudos kūriniui nepridėjo. Scenos judesys – studijų reikalaujantis objektas, neradus tam tikro balanso visos geriausios muzikinės intencijos lieka antrame plane. Gaila, bet ši fantazija taip pat liko virš klaviatūros. Čia tinka pamokanti renginio vedėjo ištarta sparnuota frazė, kad romantizmo epocha mums padovanojo šokius, kurių niekas nešoko, o susėdę klausė.

Atomazgos akordai

Džiugina kolegišką atmosferą skatinantis maratonas, juolab koncerto programėlėje nebuvo pabrėžtinai išreikšta, kuris atlikėjas yra dėstytojas, o kuris – studentas. Visi turėjo lygiavertę progą pristatyti savo darbą publikai savo vardu.

Natūralu, kad kiekvienas gali būti savaip įdomus, ypač mene, kur vertės kriterijai yra labiau konvencionalūs, negu išmatuojami skaičiais ar šablonais. Tačiau šioje miniatiūrinės įvairovės kiekybėje atsiskleidė reti, bet ryškūs tikrieji atsidavimo muzikos menui žiedai.

Be jau minėto virtuoziško Š.Čepliauskaitės pasirodymo, ne mažiau svarbus rimtąją koncerto dalį užbaigęs E.Andrejevaitės pasirodymas. Minimalistiniu, kelių natų deriniu iš Arvo Pärto "Alinai" pianistė suformavo intymią, sakralią atmosferą. Tokia transcendencija koncertinėje erdvėje – didelės meistrystės ir įgūdžių rezultatas.

Vienareikšmiškai išskirtinis buvo Donaldo Račio muzikavimas, tapęs neabejotina viso koncerto kulminacija. Nuo pirmo judesio iki paskutinio atodūsio nepertraukiama mintimi skraidindamas garsą pianistas atskleidė odę muzikai ir gyvenimui – Johanneso Brahmso "Intermezzo" op. 116, Nr. 4, E-dur. Šį opusą kompozitorius parašė vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu, po 10 metų kūrybinės tylos. Iki tol gerai žinomą, skaidrios sonorikos ir virtuozinės technikos kupiną J.Brahmso stilių pakeitė muzikalumo aukštumų reikalaujanti branda. Viena žymiausių XIX a. profesionalių pianisčių Clara Schumann rašė: "Pirštų vikrumas (…) nebėra Brahmso pagrindinis uždavinys. Bet dvasinė technika reikalauja ypatingo supratimo. Norint atlikti šį kūrinį taip, kaip jį įsivaizdavo kompozitorius, būtinas visiškas atsidavimas." Griausmingos ovacijos liudijo, kad atlikėjo išpažintis buvo priimta kolektyviai.

Štai tokiais įspūdžiais pasidalijus po ekstravagantiškojo koncerto, norisi pasidžiaugti vis dar Kaune reziduojančiais fortepijoninės dvasios skleidėjais ir palinkėti profesionalams nenustoti studijuoti, o studentams būti profesionalais čia ir dabar.