Larisai sekmadienį sėdint didžiausių Donecko gimdymo namų rūsyje ir laikant į antklodę susuktą savo dukrytę, buvo matyti tik rausva jos kepuraitė. Larisa jos susilaukė prieš kelias dienas, vykstant intensyviam apšaudymui.

Minosvaidžio sviediniams toliau krintant šio sukilėlių kontroliuojamo miesto centre, dešimtys moterų glaudėsi šiame rūsyje, kur sėdėjo ant pasieniais koridoriuje sustatytų suolų – daugelis nėščios ar su naujagimiais glėbyje.

„Pagimdžiau čia rugpjūčio 7 dieną, tiesiog šiame koridoriuje“, – sakė Larisa, kuri vilkėjo širdelėmis margintus naktinius marškinius ir kurios motina laikė pieno buteliuką miegančiam kūdikiui.

Per artilerijos ugnies pauzes pacientės grįždavo į palatas, bet „kaskart, kai kūdikis nurimsta, mes turime vėl nusileisti čia“, pasakojo Larisa.

„Negaliu patikėti, kad iki šito priėjome: gimdymo rūsyje“, – pridūrė jos motina Jekaterina Petrovna su pykčio ašaromis akyse.

„Kodėl mes turime tai patirti? Laukti savo mirties? Niekas mūsų negirdi“, – sakė ji.

Konfliktas prie miesto širdies artėjo jau kelias dienas, o sekmadienį gyventojai pabudo nuo reguliarių intensyvios artilerijos ugnies protrūkių netoli miesto centro.

„Šiame rūsyje įvyko jau trys gimdymai. Vienas – šį rytą, motina ir kūdikis laikosi gerai“, – sakė ligoninės direktoriaus pavaduotoja Marina Ovsianyk.

Anksčiau minimas rūsys buvo naudojamas įrangos sterilizavimui, bet „karo metu ...jis naudojamas kaip laikina operacinė“, sakė ji, gydytojams skubant pasirūpinti mažyčiu naujagimiu su deguonies kauke ant veido.

Pacientės buvo emocingos ir pyko prisimindamos, kaip dažnai turėdavo bėgti į rūsį nuo artilerijos ugnies.

„Šiandien nusileidome jau ketvirtą kartą, – sakė Irina, kuri pagimdė penktadienį. -Visai nebijojau. Galvojau tik apie gimdymą“.

Tačiau jos motina Liubovė, kuri su dukra atvyko iš atokaus Donecko Makejevkos rajono ir laikė į pledą su ežiukų piešinėliais susuktą vaikaitę Kirą, buvo nusistačiusi tvirtai: „Mes išvykstame šiandien, sėdėsime rūsyje namuose“.

Viršuje sekmadienio ryto artilerijos ugnis išdaužė langus ir kelių palatų sienose paliko šrapnelio žymes.

„Esame gimdymo namuose separatistams“, – karčiai pajuokavo anestezuotojas Dmytro Besonovas.

„Mes esam gydytojai. Mes ne už vienus ar kitus, mes – už taiką“, – pridūrė M.Ovsianyk.

Į vos už kelių šimtų metrų esančią žandikaulio ir veido traumų ligoninę, kuri kaip ir minimi gimdymo namai priklauso valstybinei Višnevskio ligoninei, ketvirtadienį tiesiogiai pataikė sviedinys, žuvo mažiausiai vienas žmogus.

Pastarosiomis dienomis Donecko centras apšaudomas Ukrainos vyriausybinėms pajėgoms bandant susigrąžinti sukilėlių kontroliuojamus miestus šalies rytuose. Sukilėlių užimtos saugumo tarnybų būstinės taip pat yra netoli miesto centro.

D.Besonovas sakė, kad keturias dienas dirbo ištisą parą, bet daugelis darbuotojų nesirodė nuo puolimo pradžios.

Tačiau pacienčių „nuotaika kovinga“, sakė jis ir pridūrė: „Panikos nėra“.

Šioje ligoninėje normaliomis sąlygomis būtų maždaug 400 pacienčių, bet šiuo metu yra tik maždaug 50, nes daug žmonių pabėgo iš regiono, sakė D.Besonovas.

Netoliese 35 laipteliai veda žemyn į didelę požeminę sovietinių laikų slėptuvę su sudedamosiomis lovomis, generatoriumi ir vandens talpomis, bet jie ja dar nesinaudoja.

„Jei artilerijos ugnis užsitęs, būsime priversti“, – sakė M.Ovsianyk.