Prancūzijos prezidento Francois Hollande‘o ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel bendras pasirodymas Europos parlamente spalio pradžioje susilaukė didelio dėmesio Vakarų spaudoje. Daug spekuliuota, jog šis dviejų didžiausių Europos Sąjungos valstybių vadovų bendras kalbos sakymas yra istorinis, atkartojantis prieš 25-erius metus lūžio tašku tapusį analogišką prezidento Francois Mitterand‘o ir kanclerio Helmuto Kohl‘io pasirodymą.

Tuomet, byrant Geležinei uždangai, europarlamentarams kalbėję vadovai atrodė užtikrinti šviesia vieningos ir stiprios Europos ateitimi. Tai buvo istorinis lūžis ir dviejų valstybių lyderiai tvirtai stovėjo jo priešakyje. Tačiau šiandien Europa susiduria su giliais tiek vidiniais, tiek ir išoriniais iššūkiais. Šiame kontekste F. Hollande‘as ir A. Merkel kaip ir jų pirmtakai 1989-aisiais siekė patvirtinti pasiryžimą vesti Europą į priekį.

Laukta, kad vadinamojo „Europos varikliuko“ lyderiai konceptualiai išdėstys Senajam žemynui kylančius iššūkius ir pateiks savo viziją, kur link šiuo metu sušlubavusi ES turi judėti. Vis dėlto, kalbos Strasbūre daugelio lūkesčių nepateisino: pasirinkta jau ne kartą įvairiuose formatuose girdėta retorika apie tai, kad dezintegracija ir judėjimas atgal būtų daug blogiau nei toliau gilinti Europos integraciją. Prancūzijos prezidentas ir Vokietijos kanclerė gąsdino imigrantų krizės kontekste atgimstančiomis nacionalizmo apraiškomis ir iš naujo kylančiomis sienomis. Tokia retorika įtikina vis mažiau europiečių, o sienų kontrolė atnaujinama net tokioje progresyvioje, tačiau milžiniško migrantų antplūdžio neatlaikiusioje Švedijoje.

Šiame kontekste svarbi Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono praėjusį pirmadienį sakyta kalba, kurioje jis pristatė Londono reikalavimus – Europos Sąjungos reformų paketą. Tai – rinkiminio britų konservatorių įsipareigojimo surengti referendumą dėl Didžiosios Britanijos narystės Bendrijoje dalis, skatinanti vis rimtesnę diskusiją dėl ES funkcionavimo ir ateities.

Galima teigti, kad tai – naujas senos polemikos tarp skirtingą ES viziją turinčių valstybių etapas. Prancūzija, Vokietija ir Didžioji Britanija – trys didžiausią ekonominį bei politinį svorį turinčios valstybės Bendrijoje, kurių skirtingos tradicijos lėmė ir neretai išsiskiriantį matymą, kaip ES turėtų atrodyti ateityje. Paryžius ir Berlynas randa daugiau bendrų taškų nei skirtumų ir abu pasisako už Europos integracijos gilinimą tiek ekonominėje, tiek politinėje plotmėje.

Tuo tarpu Londonas yra nuosekliausias ES plėtros šalininkas, kuris Bendriją pirmiausia meto ne kaip politinę sąjungą, o gerai veikiančią ir visus įmanomus barjerus panaikinusią rinką tarp kuo didesnio skaičiaus, bet savo suverenumo neatsisakiusių narių. Kitaip tariant, jeigu Prancūzija ir Vokietija siekia gilinti Europos Sąjungą, o Didžioji Britanija pasisako už jos plėtimą.

Keturi D. Camerono reikalavimai atspindi tradicinę anglosaksišką ES viziją. Pirma, Londonas nori apsisaugoti nuo „dviejų greičių“ Europos ir užtikrinti lygiavertį politinį svorį ne euro zonos narėms. Antra, siekiama skatinti kuo didesnį konkurencingumą ES rinkoje ir naikinti tam kliudančius barjerus. Trečia, stiprinti nacionalinių parlamentų galias ir Britanijai taikyti išimtį siekiant „ypač glaudžios sąjungos“. Ketvirta, apriboti ekonominių migrantų galimybes gauti socialines garantijas.

Europos Sąjunga neišvengiamai juda esminių reformų link, nes pastarųjų metų krizės – tiek vidinės, tiek ir išorinės – parodė jos sprendimų priėmimo efektyvumo stoką. Europos integracijos gilinimo šalininkai dažnai aklai siūlo perkelti daugiau galių viršnacionalinėms institucijoms gąsdindami dezintegracijos atnešamomis negandomis, tačiau neatsakydami į esminius keliamus klausimus: Europos tapatybės, demokratijos deficito ir daug kitų.

Todėl nereikėtų pasiduoti dažnai girdimam vertinimui, jog Didžiosios Britanijos vaidmuo keliant esminius klausimus dėl ES ateities yra kone nusikalstamas Europos vienybės skaldymas. Būtent ši diskusija veda stipresnės, bendru sutarimu, o ne didžiųjų valstybių primestu modelių grįstos Europos Sąjungos link.

Lietuvoje pasigendama gilesnės diskusijos bandant atsakyti į klausimą, kokios Europos Sąjungos siekiame? Visgi tai yra būtina, norint šiuose esminiuose debatuose aktyviai dalyvauti, o ne likti statistiniais stebėtojais.