Du dešimtmečius veikusiai ir pastaruoju metu apie 200 darbuotojų turėjusiai siuvimo įmonei „Lanika Baltic“ iškelta bankroto byla.

Buvusios siuvyklos darbuotojos sako, kad tai užbaigė dalį didžiulės nežinios joms. Mat iki bylos iškėlimo nėjo įsidarbinti niekur kitur, nes nebuvo nutraukti darbo santykiai čia. O nutraukti jų nebuvo su kuo, nes vadovybė dingo. Žmonės ėjo į darbą, kad neatėjimas nebūtų laikomas pravaikštomis.

Dabar esą beveik pusė žmonių jau turi kitus darbus, tačiau liko nežinia dėl iš verslininkų negautų pinigų. Siuvėjos pasakoja, kad įmonė viską, kas priklauso, sumokėjo tik daliai darbuotojų, dirbusių trumpiausiai. Senbuviai – siuvėjos, sukirpėjai, meistrai, margintojai, pakuotojai – liko „ant ledo“. Darbdavys esą pasiūlė po 100 eurų ir atsisveikinimą gražiuoju. Darbuotojai nesutiko, nes vien negautų išeitinių kompensacijų suma, skaičiuojama, – apie 20 tūkst. eurų.

„Remiantis mūsų Darbo kodeksu, tai būtų 6 išeitinės kompensacijos, nepanaudotos atostogos, atlyginimas ir prastovos. Sumos aš tiksliai neįvardysiu, bet ne sumoje esmė, greičiau požiūryje ir elgesyje“, –sakė buvusi įmonės darbuotoja Inga Kazlienė.

„Apie 3 tūkst. eurų man turėtų būt išmokėta“, – pareiškė kita darbuotoja Daiva Trockaja.

Darbuotojų teisininko teigimu, jie bandys įrodyti, kad įmonė į bankrotą vedama tyčia. Nors akcininko atstovai yra sakę, kad verslą į Ukrainą kelia dėl Lietuvoje pabrangusios darbo jėgos, tačiau, anot teisininko, čia pat, Vilniuje, jie įkūrė naują įmonę.

„Norėdami atleisti darbuotojus siuvėjus, tą žemiausią grandį, jie padarė įmonės bankrotą ir įsteigė antrą įmonę, kurioje – tas pats akcininkas. Visą administraciją, kuri dirba tą patį darbą, kurį dirbo čia, perkėlė į kitą, naują, įmonę. Mano manymu, turbūt, kad tokia situacija neturėtų būt toleruojama“, – pareiškė darbuotojų atstovas, advokato padėjėjas Jaroslavas Buinauskas.

Įrodžius, kad bankrotas tyčinis, darbuotojai galėtų atgauti viską, ką numato įstatymai. Neįrodžius, jiems tikriausiai teliks tenkintis keliskart mažesnėmis sumomis iš Garantinio fondo. Nes turto, kurį būtų galima parduoti ir atlyginti darbuotojams, „Lanika Baltic“ neturi. Visus 5 aukštus, kur plušo žmonės, įmonė nuomojo.

„Tas įmonės turtas yra likučiai, kurių, liaudiškai pasakius, nespėjo parduot ir kurių niekam nebereikia“, – informavo mažosios bendrijos „Disfata“ bankroto administratorius Juozas Viščinis, – pavyzdžiui, tam tikri įrengimai. Gremėzdiški, dideli, senoviški. Ir apie jų kainą galima kalbėti turbūt nebent kaip apie metalo laužą.“

Kokių iš viso skolų Danijos UTG („United Textile Group“) valdyta įmonė turi, galutinai dar neaišku – teismas dar nepatvirtinęs kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo.

Į Darbo ir Mokesčių inspekcijas, į ministerijas, į Prezidentę besikreipusios ir, anot jų, formalius atsakymus tegavusios siuvėjos stebisi, kaip išvis gali būti, kad iš teisinga verslo praktika garsėjančios Skandinavijos šalies atėjęs darbdavys taip laisvai gali užsidaryti, žmones palikdamas likimo valioje, ir niekas nieko negali padaryti? Susisiekti su Danijos bendrove – nepavyko, kaip ir gauti komentarą iš institucijų Lietuvoje – čia atostogaujama arba sergama.