Šamanizmo tyrinėtojas, rašytojas, keliautojas ir Tuvos Respublikos šamanų organizacijos "Dungur" (liet. būgnas) narys karelas Elvilis ant minkštasuolio įsitaisė lotoso poza.

Tatuiruotas, ilgaplaukis, vešliais ūsais, pagal seną karelų tradiciją susisegęs vešlią ilgą barzdelę. Greta jo prigludo mažutė juodaplaukė tatuiruota žmona – gerklinio dainavimo specialistė šamanė Šončalaj Chovenmej.

– Ką jus čia uždegėte? – paklausiau Elvilio, kuris prieš pokalbį uždegė ant padėkliuko padėtą ir po akimirkos rūkti pradėjusią medžio šakelę.

– Tai kalnų kedras iš Tuvos. Nė viena šamanų apeiga ir geras pokalbis nevyksta be uždegtos kedro šakelės. Kedras valo aplinką, turi ir fiziologinį poveikį – puikus antiseptikas, priklauso alkoloidų grupei.

– Išvalo kirminus iš pūvančio kaulo, žudo parazitus, mikrobus. Susirgai – pakvėpuok kedro. Vienas seniausių vaistinių augalų, apie kurį kalbama istoriniuose šaltiniuose, – įsiterpė už vyrą daug mažiau kalbėjusi Šončalaj.

– Jūs kilusi iš senos šamanų giminės... – pasisuku į Šončalaj, tačiau pirmasis suskubo atsakyti jos vyras.

– Ji chakasų senosios šamanų giminės Ach Chascha (Baltasis kaulas) ir tuviečių šamanų giminės Baikara (Didysis juodasis) palikuonė. Ach Chascha, arba Baltasis kaulas, minimas dar XII a. Pasakojama, kad ši giminė atvyko prekiauti iš Kinijos.

Šončalaj senelė Arbuš – garsi šamanė. Netrukus vyks dokumentinio filmo "Stebuklingoji žolė kanapė" premjera, kuriame daug pasakojama apie senelę Arbuš ir kaip senovėje vykdavo apeigos, naudojant kanapes.

Šončalaj Chovenmej senelis iš senosios Baikara giminės, pirmasis Tuvos fantastas, 1944 m. vyko pasirašyti sutarties į Maskvą dėl Tuvos Respublikos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Chovenmej reiškia "minkštas".

– Pusę gyvenimo prisistatydavau Chakasijoje pagal močiutės, mamos liniją, dabar – pagal senelio, tėvo. Patogu ar ne? – šyptelėjo šamanė.

– Jūs – vyras ir žmona?

– Įdomi mūsų istorija, – tarė Elvilis. – Buvau vedęs kitą moterį. Tyrinėjau koriakus, čiukčius, Tolimųjų Rytų tautas, jų papročius, tradicijas. Ten galima turėti dvi žmonas. Sutikau Šončalaj ir daugiau nei pusmetį Maskvoje gyvenome trise. Vėliau pirmoji žmona nusprendė eiti savo keliu.

– Ji šaunuolė. Stipri moteris. Sulaukusi 40 metų pradėjo lankyti karatė ir sulaukusi 45-erių tapo Maskvos karatė čempione, teatro direktore, – tęsė Šončalaj pasakojimą apie pirmąją vyro žmoną. – Bet tai buvo labai seniai. O mūsų vestuvės vyko pagal chakasų papročius. Reikėjo mane pavogti, išpirkti už du litrinius butelius degtinės. Mane išvežė į tolimą, atokų kaimą pas močiutes. Elviliui močiutės rovė plaukus ir pynė juos į mano kasas, maitino dvasias. Vyro plaukai – kaip šarvai, apsauga moteriai. Plaukus buvau susipynusi į mažas plonas kaseles ir dvi storas kasas, kur įpynė Elvilio plaukų. Pirmą naktį miegojau neišsipindama kasų. Kitą dieną tolimame Kazylo kaime vyko šaraz apeiga – reikėjo išpirkti mane iš tėvų.

– Elvili, bet jūs negimėte šamanu?

– Sunkus klausimas. Pirmasis mano įšventinimas į šamanus vyko dar vakarinėje Baltarusijoje, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, atkampiame Savičių kaime, Černobylio atominės elektrinės katastrofos veikimo zonoje. Senelė atliko senas apeigas su varlėmis. Man, atrodo, buvo šešeri. Darže, tarp augalų, pamačiau milžinišką rupūžę, kuri norėjo mane praryti. Toks matymas – labai senas. Nuo senų laikų raganiai, šamanai Vakarų Baltarusijoje ir kitose vietose turėjo būti praryjami rupūžių ir išlįsti pro kitą galą. Senelė pirtyje atliko apeigas kviesdama septynias dvasias už septynių šulinių. Pamenu tamsą. Vėliau vyko daugiau apeigų.

Simbolinės apeigos nėra svarbiausia. Šamanai patiria ypatingą būseną – nenustatomą ligą, ekstatišką mirtį. Man staiga pakilo temperatūra – iki 41 laipsnio. Niekas nenustatė diagnozės. Patyriau daugybę matymų, mačiau dvasias. Tai tęsėsi dvi savaites. Po to atgimiau. Tokią ligą šamanai patiria ne vieną kartą per gyvenimą. Ja gali susirgti staiga.