Uostamiesčio gyventojai šiomis dienomis įvertino, jog prie jūros stovintys biotualetai karštu oru tampa tikra kvapų bomba.

Tačiau modernių stacionarių tualetų pajūrio juostoje nevalia statyti – visa Melnragės ir Girulių prieškopė yra laikoma miško teritorija, o joje įrenginėti stacionarių statinių nevalia.

Smiltynės teritorijoje – dar griežtesni reglamentai.

Uostamiesčio savivaldybės atstovai mėgina aiškintis, kokių teisinių svertų galima sulaukti iš Aplinkos ministerijos planuojant tokius statinius.

Kol kas aiškumo mažoka – įstatymai draudžia tokias iniciatyvas miškuose.

"Idiotizmas. Miškuose tualetų negalima statyti. Pirmiausia esą reikia "išmiškinti" miško žemę. Tualeto reikalai – vienas pagrindinių žmogaus poreikių, antras po valgymo", – rėžė A. Šulcas.

Aplinkos ministerijoje vykusiame pasitarime tartasi su aplinkos viceministru Martynu Norbutu, krantotvarkos specialistais.

Klaipėdos savivaldybė planuoja įrengti pėsčiųjų taką tarp Pirmosios ir Antrosios Melnragės. Takas kai kuriose vietose galėtų pakilti virš žemės, o jo dangai siūloma panaudoti net stiklo intarpus, kad poilsiautojai matytų, kas dedasi po kojomis.

Tačiau visos šios rekreacijai skirtos idėjos subliūkšta dėl elementarių higienos poreikių. Savivaldybė susiduria su rimta problema – šiuo metu galiojantys teisės aktai draudžia bet kokius statinius miško žemėje.

"Smiltynėje esantys penki tualetai yra miško žemėje, ir miškininkai aiškina, esą jų nėra, nors mes turime nuosavybės dokumentus, jie priklauso miestui. Yra ir daugiau įdomių pavyzdžių. Pasak miškininkų, jokių pajūrio takų nėra, visur yra tik miškas, ir niekas negali svajoti atnaujinti asfaltą arba nutiesti sertifikuotą dviračių taką", – stebėjosi vicemeras.

Aplinkos ministerija įsiklausė į uostamiesčio ketinimus. Bus aiškinamasi, kokią teisinę bazę galima būtų pasitelkti sprendžiant visuomeninės paskirties objektų atsiradimo pajūryje klausimą.

Tačiau ar pavyks pakeisti Miškų įstatymą, nėra aišku.