"Man smagu pamokyti – tam ir skirta ši knyga. Labai norėjau suburti valgomų puokščių kūrėjų bendruomenę, sukurti bendrą interneto puslapį, tačiau valgomas puokštes išmokusios daryti moterys dar labai nori būti individualios. Ir aš tokia buvau", – šypsosi Karolina, jau išaugusi iš tokio noro.

Jai labai svarbu dalytis savo atradimais. Pradėjusi rengti kūrybines dirbtuves ir mokyti komponuoti daržovių puokštes pastebėjo, kad moterys jose atsipalaiduoja, nusiramina, išlaisvina savo kūrybiškumą. Norinčiųjų mokytis vis daugėjo, todėl ir atsirado valgomų puokščių kūrybos vadovėlis.

Nebūtina kardinaliai keisti savo gyvenimo ir ieškoti kažko absoliučiai naujo, kai norisi permainų. Pakanka atidžiau pažvelgti į save ir įdarbinti tai, kas tau geriausiai sekasi.

Na, o jų pradininkę šiandien domina didesni iššūkiai, netradiciniai sumanymai. Neseniai dalyvavo konkurse sukurti valgomą sienelę. "Užsakovas pasirinko paprastesnį ir pigesnį variantą, tačiau man vien pristatyti savo projektą buvo labai smagu. Kartu su komanda parengėme kompiuterinį variantą sienelės, kurią būtume kūrę iš kopūstų lapų, pomidorų, artišokų, baklažanų, lauro lapų", – vardija pasirinktas daržoves.

Ką tik vienai draugei sukūrė... vestuvinę puokštę. "Tai ji kalafiorą rankose laikė?!" – savo nuostaba pademonstruoju standartinį mąstymą. "Taip, nuotakos puokštę padariau iš kalafiorų, pastarnokų, obuolių, slyvų, vyšnių ir serbentų. Jaunikiui į atlapą – mažesnę, irgi iš kalafiorų ir serbentų", – pasakoja apie savo draugės, tikro gamtos vaiko, pasirinkimą.

Spalvingas esamasis laikas

Bandau suprasti, ar tai Dievo duota, ar išsiugdyta: Karolina mėgaujasi tuo, ką daro. "Nenoriu šio darbo paversti konvejeriu. Vis dar kuriu valgomas puokštes, tačiau ne tiek daug kaip anksčiau. Abu su vyru dabar nuo to šiek tiek atsitraukėme. Justas mokosi verslo pagrindų, o aš pasinėriau į kitą veiklą, bet nuo daržovių nenutolau, – juokiasi valgomų puokščių Lietuvoje pradininkė. – Prisijungiau prie draugės ir bendramintės Lilės Lukminaitės interneto projekto "Rojaus daržas". Ir pačios mokomės, ir kitus įkvepiame sveikai maitintis, įsiklausyti į savo kūno poreikius. Mokomės gyventi laimingai. Dalijamės tuo, kas mums pačioms padeda ir veikia."

Suklustu kelintą kartą girdėdama "dalijamės". Karolina patvirtina: "Jaučiuosi save realizuojanti tada, kai esu reikalinga. Sunku, kai nėra šio jausmo. Tada manyje viskas tarsi užstringa."

28-erių K.Samalė jau seniai suprato, kad, atradus geros savijautos raktą, viskas nušvinta daug ryškesnėmis spalvomis. Jos išvaizda – geriausias to įrodymas. Vilki spalvinga palaidine, nuo veido nedingsta šypsena, kurią paryškina raudonai dažytos lūpos.

Tiesa, buvo jos gyvenime ir juodų drabužių etapas – taip rengdamasi tarsi bandė įsisprausti į suaugusiųjų pasaulio rėmus. Mat vaikystėje Karolinai patiko išsiskirti savo ryškia apranga: apsitempdavo raudonos odos sijoną ar rožines kelnes, įsiaudavo lakuotus batus iki kelių, o plaukus suveldavo į kuokštą. Tuomet nebijojo kitų nuomonės, tačiau drąsą gludino aplinkinių vis labiau primetami kompleksai. "Dabar ir vėl leidžiu būti sau tokiai, kokia jaučiuosi", – sako Karolina, ir su aplinkiniais norinti pasidalyti gyvenime atsiradusiu spalvingu džiugesiu.

Įdarbinti savo talentus

Iš Karolinos lūpų nuskambėjęs prisipažinimas "dabar aš tiesiog esu laiminga" priverčia susimąstyti: kodėl šiandien įprasta girdėti dejavimą, kaip sunku gyventi, bet ne pasidžiaugimą, kad viskas gerai?

Daug žmonių gyvena prievartaudami save, neįsiklausydami į savo organizmo poreikius ir patirdami didžiulį stresą. Svarbu ne ką valgai, o kaip gyveni taip valgydamas.

K.Samalė nesutinka, kad laimė ateina tik per sūrų prakaitą ir vargą. Jos gyvenimo lengvumas atsirado tada, kai... jį paleido. "Tekėti kaip upė", – patikslina jauna moteris, iki tol turėjusi garantuotas pajamas teikusį darbą. Jos profesija – kineziterapeutė. Dirbo poliklinikoje, didelis krūvis, sekinantis pacientų srautas. Treji tokie metai privertė suklusti: ar tikrai daro tai, kas teikia džiaugsmo, ar tikrai gyvena taip, kaip norisi? Sau nedvejodama galėjo atsakyti į šiuos klausimus, tačiau aplinkiniai, išgirdę, kad nori išeiti, pristatė užtvarų: "Kur tu rasi kitą tokį darbą?", "Negi sėsi vyrui ant sprando?"

Būtent vyras Justas ją labiausiai ir palaikė. O kai priėmė sprendimą, situacija pasikeitė. "Viskas susiklostė savaime, be jokios vidinės įtampos", – prisimena tuomet atrastą smagų užsiėmimą kurti valgomas puokštes.

Darbu to nevadino, todėl labai nustebo, kai gavo "BZNstart Business woman" įsteigtą inovatyviausio verslo apdovanojimą. "Nematau čia jokio verslo", – ir šiandien gūžčioja pečiais dėl tokio įvertinimo už malonumą teikusį užsiėmimą.

Postūmį jam suteikė pamatyta česnakų verba. Pamanė, kad gražiau atrodytų, jei būtų daugiau daržovių įkomponuota. Puolė ieškoti informacijos internete, tačiau lietuviškai nieko nerado. Suprato, kad atsiveria galimybės saviraiškai.

Sukomponavo pirmąją puokštę iš obuolių, lapinių kopūstų, brokolių, vyras nufotografavo. Kažkas nepatiko... Tada vėl bandė, vėl fotografavo, dalijosi socialiniuose tinkluose. Ir staiga praplyšo klausimai, kur tokių gauti, kaip jos padaromos, tūkstančiai sekėjų feisbuke.

"Jaučiausi pakylėta ir reikalinga. Tarsi tai būtų ne darbas, o atostogos. Nebūtina kardinaliai keisti savo gyvenimo ir ieškoti kažko absoliučiai naujo, kai norisi permainų. Pakanka atidžiau pažvelgti į save ir įdarbinti tai, kas tau geriausiai sekasi, kas teikia džiaugsmo", – savo pavyzdžiu įkvepia permainoms kitas moteris.

Esame verti geriausio

"Tam, kad sukurčiau valgomą puokštę, man nereikėjo verslo plano, daugybės skaičiavimų, pasitarimų ir dalykinių susitikimų. Tiesiog atsidariau šaldytuvą ir radusi jame kelias daržoves surišau į puokštę", – pataria atsipalaiduoti tiems žmonėms, kurių galvoje kirba naujos veiklos sumanymai.

Ji neklausia savęs, ką darys po metų ar keliasdešimties. Žino tik viena – darys tai, kas teiks džiaugsmo. Juk ir gamindama valgomą puokštę labiausiai laukia tos akimirkos, kai ją atiduos. Nuostaba, šypsena veide ir nuoširdus džiaugsmas užaugina sparnus.

Dar viena sėkmės taisyklė: kuo daugiau skirtingos veiklos, tuo daugiau pasitenkinimo. Jau vaikystėje tai išbandė: lankė keramikos, pynimo būrelius, karatė, lengvosios atletikos, jodinėjimo treniruotes, šokių, vaidybos pamokas.

Būtina patikslinti, ką šiandieniame Karolinos gyvenime reiškia "savaime tekėti". Jei manote, kad gavote pritarimą tingiai dienai, klystate. Karolinos diena užpildyta mankštų (ji susikūrė savitą sistemą, kurioje sujungta kalanetika, pilatesas ir joga), meditacijos, saviugdos praktikų, savišvietos.

Ir santykius su vyru ji augina. "Mes esame verti geriausio, tačiau tai nereiškia, kad galime save laikyti geresniu už kitą", – išduoda pagarbios atmosferos namuose taisyklę. Lavėti, ugdyti save priimtina abiem, todėl nesunku atrasti galimybių tai daryti. Justas vairuoja, o Karolina garsiai skaito knygą. Paprasta? Išmėginkite.

Karolina su meile šeimininkauja. Skaniu maistu norisi palepinti vyrą. Prisimena, kaip jis atrado vegetarizmą. "Kartą buvome viename sveikuoliškame festivalyje. Grįžus iš jo Justas sako: jei ir tu taip gaminsi, tai aš galėsiu nevalgyti mėsos", – juokiasi pati prieš šešerius metus vegetare tapusi Karolina.

Tiesa, tokio gyvenimo būdo ji niekam neperša ir neprimeta. Tik primena, kad negalima maitintis vienaip ar kitaip vien todėl, kad kažkas taip pasakė. "Daug žmonių gyvena prievartaudami save, neįsiklausydami į savo organizmo poreikius ir patirdami didžiulį stresą. Svarbu ne ką valgai, o kaip gyveni taip valgydamas", – atskleidžia paprastą geros savijautos formulę.