– Šiek tiek sugrįžkime į jūsų vaikystę. Po trečios klasės išvykote gyventi į Italiją. Kaip sekėsi adaptuotis?

– Iš tiesų verta paminėti, kad tai įvyko 1996-aisiais. Tada apskritai išvykti į užsienį, nebūtinai gyventi, jau buvo rimtas dalykas. Šiandien juk pakanka turėti tik noro bei pinigų ir gali vykti į bet kurį pasaulio kampą. Tuomet, sužinojęs apie būsimus pokyčius, sunkiai galėjau patikėti, nerimavau. Tačiau adaptacija įvyko greitai ir paprastai. Pakliuvau į labai sveiką aplinką, ji padėjo lengvai integruotis. Dabar Italija jau nebegali tuo pasigirti, užsieniečių yra daug, jie kitaip traktuojami. O tuomet savo mokykloje buvau vienintelis užsienietis, visi su manimi buvo draugiški, greitai susidraugavau. Be to, Italijos pradinės mokyklos yra tarp geriausių, jei ne pačios geriausios Europoje. Ten mokytojos yra beveik kaip mamos mokiniams. Jos labai daug padėjo, turbūt jau po kokių trijų mėnesių laisvai šnekėjau itališkai.

– Kalbant apie italų kultūrą, žmonių įpročius, galbūt yra dalykų, kuriuos jums net ir po septyniolikos šalyje praleistų metų būtų sunkoka priimti?

– Kultūrinių, bendravimo skirtumų yra nemažai. Išskirčiau didelį italų atvirumą. Lietuvoje yra priešingai – žmonės čia šaltoki. Aš pats, gyvenęs ir vienur, ir kitur, tikriausiai esu kažkoks per vidurį. Italai vos susipažinę iškart pradeda labai artimai bendrauti – tai tipiškas pietietiškas charakteris, jis gali patikti arba ne. Štai merginos, pavyzdžiui, alpsta, kai italai joms žiūri tiesiai į akis arba sakydami kokią frazę sugeba nepastebimai paliesti skruostą. Lietuvoje, jeigu taip padarytum, nebūdamas italu, turbūt per veidą gautum (juokiasi). Apskritai, italai savo jausmų neslepia, nebijo pademonstruoti. Kartais mane glumina įprotis sveikintis netgi su žmonėmis, kurių nepažįsti. Kitas skirtumas – akių kontaktas. Pavyzdžiui, mes bendraudami tik kartkartėmis pažiūrime vienas kitam į akis, o Italijoje sakoma: jei nežiūri į akis, vadinasi, kažką slepi, turi blogų kėslų. Dirbu gidu su italų turistais. Atvykę į Lietuvą jie dažnai klausia, kodėl čia žmonės bendraudami nuleidžia akis. Aiškinu, kad iš pagarbos.

Dar dažnai sako, kad atrodau pasikėlęs. Taip jau yra, kad žmonės susiformuoja vaizdą ir jį aplikuoja tau. Tačiau tai dažniausiai klaidinga.

– Grojate juodojo metalo grupėje "Luctus". Papasakokite daugiau apie savo muzikinę veiklą. Kaip ir kada ji atsirado jūsų gyvenime?

– Ši veikla daugiau hobis, tačiau ir pagrindinė mano aistra. O atsirado ji natūraliai. Šiuo muzikos žanru pradėjau domėtis 2000-aisiais, atradau atsitiktinai. Pamačiau amerikiečių death metal grupės "Cannibal Corpse" klipą, įkvėptą ekstremalių tematikų, primenantį siaubo filmą. Išgirsta muzika mane labai sukrėtė, gilumoje suvirpino kažkokias stygas. Be abejo, ši muzika nėra masinis, komercinis produktas. Žmogui, kuris tuo nesidomi, tokia kūryba gali skambėti it koks beprotnamis, bet taip ir turi būti – šitaip žanras iš karto nuo savęs atstumia tuos, kuriems to nereikia. O mane ji sužavėjo. Sakoma, labiausiai patraukia dalykai, kurių nepažįsti ir bijai. Pradėjau domėtis, labai greitai ir pats ėmiau groti, paskui viskas išsivystė į rimtesnę veiklą, kuri tęsiasi iki šių dienų.

– O kada susikūrė grupė?

– Man dar gyvenant Italijoje, 2001-aisiais. Toji grupė visą laiką buvau aš vienas, kaip anglai sako, one man band (angl. vieno žmogaus orkestras). Pats ir muziką rašiau, ir dainas kūriau, įrašinėjau. Pirmieji trys grupės albumai buvo įrašyti mano paties. O paskui, kai jau grįžau gyventi į Lietuvą, 2011-aisiais, atsirado ir fizinė grupė su visais nariais – prisijungė dar trys žmonės, prasidėjo koncertai.

– Beje, ar Italijoje gausu skirtingų subkultūrų? Ir kaip jų narius priima visuomenė?

– Manau, tai nepriklauso nuo šalies, nes subkultūros dabar jau tampa fenomenu. Jei kalbėtume apie radikalias, alternatyviąsias subkultūras, galime teigti, kad jų nebėra. Šiandien alternatyvu yra būti normaliu, niekam nepriklausyti. Štai, jeigu ateis vaikinas tvarkingai apsirengęs, be tatuiruočių, nemėgstantis jokios ypatingos muzikos, nežaidžiantis videožaidimų, atrodys, kad jis kažkoks beprotis, laukinis, kuris, neaišku, ką veikia gyvenime (šypsosi). Dabar mes visi tapome individualistais. Jaučiamės labai išskirtiniai ir ypatingi, nors iš tikrųjų priklausome tai pačiai bandai. Be to, šiandien nebėra taip, kaip buvo anksčiau, kai, jeigu priklausei subkultūrai, reikėdavo ir pakovoti už save. Tam pačiam Kaune, jeigu tokiais plaukais būčiau gatve perėjęs prieš dešimtį metų, man kokie trys pavymui būtų riktelėję įžeidimą, o blogesniu atveju laisvai galėjai ir į dūdą gauti. O šiandien daugiau dėmesio sulaukia jau tas, kuris niekuo nėra išskirtinis.

– Ar Italijoje pasitaikydavo atvejų, kai tekdavo už save pakovoti?

– Yra tekę. Kai man buvo šešiolika, į mokyklą eidavau su skiautere. Aišku, kad sakydavo: "Kaip tu čia atrodai?" O kuo daugiau sakydavo, kuo labiau manimi baisėdavosi, tuo man smagiau, tuo stipriau provokuoti stengdavausi. Tai paauglystės maištavimo periodas, ir turbūt daugelis esame tai perėję.

– O kas įkvepia kurti tokią gan tamsių spalvų muziką?

– Pats kūrybos procesas susideda iš labai daug plotmių ir, greičiausiai, jei būtų lengva atsakyti į šį klausimą, būtų nebeįdomu. Tai įvairūs faktoriai ir pojūčiai. Iš pradžių buvo savotiška maišto forma, traukdavo įvairūs ekstremalumai, noras atkreipti į save dėmesį šokiruojant. Bėgant laikui, kai kartu su muzika užaugi pats, tai tampa labiau paieška. Dabar nematau prasmės kažką gąsdinti ar sukrėsti, kūryba tampa asmenine savęs paties paieška, susidedančia iš įvairių sluoksnių.

Šiuo metu vienas pagrindinių mano įkvėpimų – vadinamasis nematomas, sapnų pasaulis, meditacijos, tam tikros praktikos, apeigos, padedančios matyti dalykus, kurie vis dar sugeba tave sudrebinti, generuoti mintis, potyrius, skatinančius mąstyti, užduoti sau tam tikrus klausimus. Mane tai ir žavi, kad kurdamas prisiliečiu prie kažko nepažįstamo. Prisideda ir kitų faktorių – tai kinematografija, kita muzika, apskritai menas. Įvairūs dalykai suformuoja žemėlapį, kuriuo vadovaudamasis tampi it filtras, į išorę išfiltruoji tai, ką perkošei per save. Šios muzikos išraiška gan ekstremali, bet, kaip sakė F.Nietzshe, "gilūs dalykai mėgsta kaukę".

Be abejo, lengviausia baisėtis ir sakyti, kad visos tos kaukolės ir kiti atributai – nesąmonė. Bet tai kvaila ir naivu. Daug kas įsivaizduoja kažin ką, kai mato, kaip mes juodai rengiamės, kaip žmonės koncertuose klykauja ir kriokia, o paskui, žiūrėk, išsiaiškina, kad jie normalūs, paprasti, dažnai išsilavinę ir intelektualūs. Paradoksalu, bet klausantieji popmuzikos, kurioje vien širdelės ir gėlytės, paskui eina muštis prisigėrę ar vaikus mėto į šulinius. Paviršiuje – triušiukai ir gėlytės, o giliau pakapsčius – purvas ir mėšlas. Todėl verta pasigilinti labiau.

– Kad jau apie tai užsiminėte, ar dažnai susiduriate su reiškiniu, kai žmonėms dėl savo atliekamos muzikos ar aprangos stiliaus atrodote piktas, rūstus?

– Pasitaiko. Dar dažnai sako, kad atrodau pasikėlęs. Taip jau yra, kad žmonės susiformuoja vaizdą ir jį aplikuoja tau. Tačiau tai dažniausiai klaidinga. Nors dabar alternatyvumas pats tampa mada, bet anksčiau daug situacijų būdavo dirbant gidu, kad žmonės nužiūrinėdavo, turbūt svarstydavo, kodėl aš ilgais plaukais, su barzda, gal narkomanas koks? (Šypsosi.) Pavyzdžiui, kai dirbau gidu su religinėmis grupėmis, būdavo, prieina kunigas ir klausinėja, ar nebijau kuo nors apsikrėsti darydamasis tatuiruotes, ką jos reiškia, gal priklausau kokiai gaujai. Tai viduramžiškas požiūris. Juk tie, kurie pasaulį bombomis apmėtė, sukėlė karus, kuriuose mirė milijonai žmonių, tatuiruočių neturėjo. Jie buvo gražiai susišukavę, apsirengę tvarkingais kostiumais. Problema – ne išorė... Dažniausiai žmonės pabendrauja ir įsitikinimai dingsta.

Baigiau kinematografijos studijas, tad mano tokia profesinė patologija – viską matau vaizdiniais.

– Kita nemažai jūsų gyvenime reiškianti veikla – rašymas. Kiek žinau, jau paauglys pradėjote uždarbiauti rašydamas, vėliau atsirado knygos apie Romą, sukurtos drauge su tėvais Pauliumi ir Jurga Jurkevičiais, taip pat nuolatos pradžiuginate smagiomis mini novelėmis savo feisbuko sekėjus. Kaip manote: šis talentas išmoktas ar užkoduotas genuose, turint galvoje, kad jūsų tėvai – žinomi žurnalistai?

– Pirma, nemanau, kad turiu kažkokį išskirtinį talentą. Antra, juk sakoma, kad technikos galima išmokti, o talento nelabai. Man pačiam rašymas išsivystė natūraliai. Kai buvau mažas, tik atsikrausčius į Italiją, buvo toks vaikiškas žurnalas "Genys". Pradėjau į jį rašyti. Be abejo, tai buvo procesas, inicijuotas tėvų. Pats net nelabai norėdavau, nes neišmaniau, kaip tai daryti, be to, man rašyti lietuviškai buvo sudėtinga, darydavau daug rašybos klaidų – juk Lietuvoje praktiškai nesimokiau. Ir dabar man kalbėti ir rašyti lengviau itališkai, kartais nesąmoningai mintyse kokią nors frazę iš italų kalbos išverčiu į lietuvių. Tai toks buvo mano mėgėjiškas bandymas rašyti. Pirmas rimtesnis dalykas – 2014-aisiais su tėvais parašytas gidas "Sava Roma", dabar išėjo naujos knygos "AmorRoma". O tos novelės feisbuke atsirado visiškai spontaniškai – pačiam teikia malonumą, todėl ir rašau. O jei ir kažkam kitam patinka, tai išvis puiku.

– Pastarosios novelės, kuriose dalijatės kurioziškomis istorijomis, nutikusiomis dirbant kelionių gidu, – itin linksmos ir malonios skaityti. Gal kirba mintis jas vieną dieną išleisti memuarų forma?

– Taip, tokia mintis yra. Jei tik sutiks kokia nors leidykla, būtų labai šaunu. Gido darbą dirbu jau daugiau negu dešimt metų, tad tų istorijų prisikaupė ne viena. Ir kai kurios jų tokios absurdiškos, kad vertos jei ne kino scenarijaus, tai bent jau nugulti ant popieriaus, kad jas kas nors perskaitytų ir iš jų pasijuoktų.

– Gal galėtumėte viena tokių istorijų pasidalyti ir su mūsų skaitytojais?

– Na, kad ir kuriozinis įvykis iš paskutinio kelionių sezono. Vasarą dirbu tik su italų grupėmis. Paprastai tokios grupės sudarytos iš pagyvenusių žmonių, amžiaus vidurkis 60–70 metų. Tie senukai labai vikrūs, guvūs, energingi, palyginti su bendraamžiais lietuviais. Ir, žinoma, visi pasikaustę technologijų srityje – tiktai asmenukes anūkams į Italiją siuntinėja, programėlėmis naudotis moka... Ir buvo toks atvejis. Aš, dirbdamas gido darbą, žinoma, rengiuosi kitaip negu laisvalaikiu, dėviu kostiumą, atrodau kaip respektabilus pilietis (šypsosi). Vakarieniaujame, turistės sėdi, plepa, o paskui klausia: "Simonai, o kuo tu šiaip gyvenime užsiimi?" Sakau: "Dėstau italų kalbą, dirbu vertėju, turizmo srityje." O jos taip žiūri į mane ir klausia: "Tu čia rimtai sakai? Tu mums nemeluoji?" Ėmiau nujausti kažką negero, bet paklausiau, kodėl aš joms turėčiau meluoti. O jos atsako, kad paieškojusios internete atrado mano kiek keistų nuotraukų. Ir atkiša man nuotrauką iš stilizuotos fotosesijos su viena grupe. Fotosesija – striptizo klube, aš sėdžiu prie stulpo, dvi šokėjos ant manęs užkėlusios kojas, gal dar ten ir kokį gestą nepadorų rodau su viskio buteliu (šypsosi). Žodžiu, atrodau kaip tobulas paslaugas teikiančių merginų vadybininkas (juokiasi). Moteriškės klausia: "Čia tu?" Teko prisipažinti, kad taip – aš. Aiškinau, kad čia menas, juokai, mes taip žaidžiame. O ką daugiau reikėjo sakyti? (Juokiasi.)

– Kokius literatūros autorius mėgstate pats?

– Atskleisiu paslaptį – neskaitau knygų, neturiu mėgstamų autorių. Pripažįstu, tai yra blogai, bet jeigu turiu laisvo laiko – iškart žiūriu filmą. Baigiau kinematografijos studijas, tad mano tokia profesinė patologija – viską matau vaizdiniais. Ir rašant mano tikslas – kad žmogus pasinertų į istoriją, ją išgyventų tarsi pirmuoju asmeniu.

Apie kiną galėčiau kalbėti nuo ryto iki vakaro. Tik šiomis dienomis, gaila, kinas tapo itin vartotojiškas, o pats ėjimas į kiną – dalyku, kuriam reikia prisiversti. Virstame "Netflix" karta, kuri pratusi filmus sustabdyti, prasukti, jei neįdomu, arba apskritai nežiūrėti filmo, jeigu atsiliepimai apie jį blogi. Taip pat, kaip ryte pabudęs noriu pusryčiams pasidaryti sumuštinį, taip vakare išsirenku serialo, kurį žiūrėsiu, seriją. Ir vos man kažkas sutrukdo, aš jau jos nebežiūriu.

Visa tai neišvengiamai veda prie intelekto ir vaizduotės atrofavimosi. Be abejo, tai patogu. Bet iš meno kūrinio kinas virsta produktu. Tas pats vyksta ir su muzika. Beje, Vytauto Didžiojo universitete dėstau italų kinematografiją, tai vis nustembu, nes suprantu, kad studentai dešimt metų už mane jaunesni, bet jau jaučiuosi senas – įvyko tas kartos pokytis. Per pirmą paskaitą paklausiau, kokį paskutinį filmą žiūrėjo kine, o jie sėdi ir žiūri tokie nustebę, lyg būčiau paklausęs, kokius narkotikus paskutinįkart vartojo (juokiasi).

– O jeigu pačiam reikėtų pasirinkti filmą ar serialą, kurį vienintelį galėtumėte žiūrėti iki gyvenimo galo, koks jis būtų?

– Jeigu serialą, tai tikriausiai "X failus". Nes ilgai galėčiau žiūrėti (juokiasi). O ir šiaip, tai serialas, kurį galima žiūrėti be galo, be krašto. O filmas – sudėtingas pasirinkimas. Gal, sakyčiau, italų režisieriaus Dino Risi filmas "Il sorpasso". Italijoje jis labai plačiai žinomas, tai klasika, pastatyta 1962 m. O iš lietuviškų – Algimanto Puipos "Dievų miškas". Jis mane sužavėjo. Esu labai piktas, kad Europoje niekas nieko nežino apie tokius meno šedevrus. Lietuva turi gan platų kinematografinį spektrą, kuriuo gali pasigirti, tiktai mums trūksta geros reklamos.

– Neseniai išleistos dvi jūsų knygos – italų kalbos ir Romos gidai "AmorRoma". Papasakokite apie juos daugiau.

– Šiandien daug informacijos galima lengvai rasti internete, jei tik turi laiko ir noro. O ir gidų apie Romą yra parašyta. Tad norėjosi sukurti tokį variantą, kuriame būtų šis tas daugiau negu banalūs vardijimai, kada ir kieno pastatytas vienas ar kitas pastatas. Aš ir pats, vesdamas ekskursijas, stengiuosi pasakoti ne tik tokio tipo detales, bet ir tai, ką pats norėčiau išgirsti, jei nuvažiuočiau į svetimą šalį. Man tikrai nebūtų įdomu stovėti ir klausyti sausos informacijos. Daug įdomesni šių dienų faktai, aktualijos. Galų gale kuriozai, kurių net nėra aprašytų giduose, o juos žmogus žino tik todėl, kad pats juos turėjo progą matyti. Man atrodo, tai išskirtina ir ypatinga, tai verta papasakoti.

– Rašėte šias knygas kartu su tėvais. Nesudėtinga, kai vienas kūrinys turi tris bendraautorius?

– Mes rašėmė apie tris skirtingus dalykus, taigi sunkumų nekilo. Aš rašiau apie miestą, jo istoriją. Mano mama rašė apie stilių ir eleganciją – kaip rengiasi romiečiai, kur verta nueiti nusipirkti drabužių. Tai yra aktualu, nes parduotuvių šiame mieste daug ir jos nuolatos keičiasi. O tėtis rašė apie gastronominę Romos pusę – restoranus, patiekalus, valgymo įpročius. Tai irgi labai platus spektras, aktualus kiekvienam, kuris vyksta į Romą.

– O ko, jūsų manymu, iš italų būtų naudinga pasimokyti lietuviams?

– Tai, vėlgi, genetiniai bruožai, su kuriais jau gimstama, bet lietuviams šiek tiek trūksta nuoširdaus atvirumo. Esame truputį šalti. Vienuose kontekstuose tai gerai, kituose – blogai. Štai turbūt dažniausias lietuvių vartojamas epitetas, skirtas ką nors apibūdinti, yra "nieko". Ką tai reiškia? Nei gerai, nei blogai. Gal reikėtų truputį daugiau reikšti savo jausmus, jų taip giliai savyje neužrakinti. Ir labiau pasitikėti žmonėmis. Čia mus, aišku, smarkiai paveikė okupacijos laikotarpis, kuris ir privertė nuleisti akis bendraujant. Nes jeigu per daug žiūrėsi į akis, reikš, kad per daug išsišoki ir tau reikia duoti per kepurę. Neabejotinai tas kompleksas liko mumyse, todėl neatviraujame ir empatijos kartais, esant tam tikroms situacijoms, trūksta. Be abejo, tai yra generalizacijos ir būtų kvaila sakyti, kad visi lietuviai yra vienokie, o galėtų būti kitokie. Pažįstu ir ciniškų bei šaltų italų. Tačiau pirminis įspūdis yra toks.

Italija yra mano namai, tačiau antri. Niekada nejaučiau, kad Roma būtų mano miestas.

– Po septyniolikos metų, praleistų Italijoje, nusprendėte grįžti į Lietuvą. Kas paskatino priimti šį sprendimą? Ir ar grįžus nebuvo jausmo, kad Italija tapo jums jau tikresniais namais?

– Dažnai girdžiu klausimą, kaip iš tokio nuostabiai gražaus miesto kaip Roma grįžau į Kauną. Tačiau aš visada žinojau, kad taip bus. Italija yra mano namai, tačiau antri. Niekada nejaučiau, kad Roma būtų mano miestas. Negimiau Romoje, nesu italas. Žinoma, pats miestas, kultūra daug ką man davė, bet visada jutau, kad mano namai – čia, Lietuvoje. Jos labai pasiilgdavau būdamas Italijoje, jaučiau su ja labai stiprų, giluminį ryšį. Buvau nusprendęs po studijų sugrįžti. Tai dvasinė priežastis. Tačiau yra ir praktinių dalykų.

Italija labai graži, kai ten ilsiesi kaip turistas. Tačiau kai gyveni ir turi kaskart mokėdamas mokesčius laukti eilėje tris valandas, visas tas grožis ima erzinti ir tiesiog nori visus pasiųsti po velnių (šypsosi). Aišku, apie tai tada negalvojau. Tačiau persikraustęs supratau, kad čia gyventi lengviau. Lengviau Lietuvoje plėtoti ir muzikinę veiklą, kuri taip pat buvo viena pagrindinių grįžimo priežasčių. Grįžus iškart prasidėjo koncertai, turai, albumai, nes čia viskas paprasčiau ir praktiškiau.