– Pradėkime pokalbį nuo tų vaikų, su kuriais teks kurį laiką nebendrauti. Turite tris kolektyvus?

– Taip, per visą savo choreografės karjerą pagimdžiau tris asmeninius kūdikius ir tris kolektyvinius. Jauniausias iš jų – "Demo" šokių studija, skinanti pirmąsias vietas pasaulinio lygio šokių čempionatuose. Dar turiu Deimantės modelių agentūrą ir Vaikų mados teatrą. Viskas prasidėjo nuo to, kad, baigusi choreografijos studijas tuometėje Klaipėdos konservatorijoje, buvau pakviesta dirbti Dalios Teišerskytės vadovaujamame "Gabijos" mados teatre. Vėliau (galbūt jo inspiruota) įkūriau pirmąjį Lietuvoje vaikų mados teatrą.

– Ne tik apie jį, bet ir apie jūsų įkurtą "Demo Kids" studiją jau sklando legendos. Kad ir kur pasirodytų jūsų vaikai, visur lipa ant aukščiausios pakylos. Kur slypi jūsų šokėjų jėga ir stiprybė?

– Su "Demo" šokių studijos vaikais pasaulio čempionatuose dalyvaujame jau ketvirti metai ir tiek pat metų skiname pergales. Pasiruošimas tokio lygio konkursams be proto sunkus. Kartais jie net pyksta ant manęs, kad ir vėl užrašiau jų grupę tarp dalyvių. Juk nusibosta kasdien po tris valandas pagal tą pačią muziką zulinti tuos pačius centimetrus, milimetrus… Vieniems šokėjams pavyksta greičiau, kitiems užtrunka ilgiau tą sinchroną pagauti. O juk visa komanda turi judėti kaip vienas.

Per pasirodymus mes nedarome nei gimnastinių, nei akrobatinių triukų (kaip kitos užsienio grupės) – tik šokame. Bet puikiai žinome savo slaptąjį ginklą. Tai teatras. Kažkodėl kitų šalių kolektyvai jo visai nenaudoja. O mūsų kiekvienas pasirodymas išsiskiria savo siužetu, teatrine linija, kostiumais. Tai sužavi komisiją ir nokautuoja konkurentus.

– Savo veiklą mylinčiam žmogui visa kita lieka antrame plane. Vis dėlto, jei paprašyčiau išvardyti keletą įsimintinesnių jūsų asmeninio gyvenimo įvykių, kokie jie būtų?

– Darbas ir hobis man yra neatsiejami dalykai. Tai mano gyvenimas, mano išraiška, o šeimai tenka prisiderinti. Jei pažiūrėtume į statistinę choreografų profesijos pusę, dauguma jų neturi šeimų, vaikų. Turbūt todėl, kad mūsų darbas netelpa į tradicines paros valandas.

Buvo laikas, kai ir aš nenorėjau šeimos: viską užpildydavo darbas. Bet atšventusi trisdešimtmetį supratau, kad man reikia vaiko. Kai su vyru susilaukėme pirmojo vaikelio, per kitus penkerius metus atėjo ir kiti du. Visi nėštumai buvo lengvi, tad savo veiklos niekada nenutraukiau. Ačiū Dievui, jaučiausi sveika, kupina energijos, o ir vaikeliai nesirgo. Pamenu, penktadienį pasigimdau, o jau pirmadienį lekiu į generalinę kažkokio renginio repeticiją dirbti su šokėjomis. Viena nebūčiau susidorojusi. Į darbą buvo įkinkyta visa palaikymo komanda – tėvai, vyras, auklės.

Kaip jau turbūt supratote, suku link to, kad didžiausias mano asmeninio gyvenimo pasiekimas – vaikai. Vyriausiajam Danieliui dabar 20, Augustei – 17, o jaunėliui Justinui – 16 metų. Visi jau užauginti.

– Dažno kauniečio šeimoje rasime vaikų, nors trumpai lankiusių Deimantės Ūsienės mados teatrą, modelių agentūrą ar šokių studiją. Jie pasakoja mažumėlę prisibijoję jūsų garsaus ir griežto balso...

– Žinau (juokiasi). Dabar po truputėlį keičiuosi ir aš. Vis dėlto noriu pasiteisinti, kad kadaise ir pati buvau baigusi griežtą, sovietinę choreografijos mokyklą, kurioje dėstė daug rusų. Jų darbo metodikoje nebuvo jokių "palauk". Natūralu, kad tas jų griežtumas paveikė ir mano šokių pamokų braižą. O čia dar ta stulbinanti sėkmė, kuri užklupo mane, jauną vadovytę, vos baigusią studijas.

Dabar skiriu daug dėmesio ne tik darbui, bet ir savęs tobulinimui, asmenybės paieškoms. Važiuoju į įvairias šokio ir saviugdos stovyklas, kurios vyksta visame pasaulyje. Tai nuostabi patirtis ne tik pabūti su savimi, su kolegomis, bet ir prisiliesti prie to krašto autentiškos šokio kultūros. Tai ne tik atgaiva sielai, bet ir dirva naujiems kūrybiniams projektams.

– Būtų keista manyti, kad nė viena iš trijų jūsų atžalų neseka mamos pėdomis. Kaip yra iš tiesų?

– Iš pradžių mano vyras Valdas, alpinizmo instruktorius, bandė daryti iš vyresnėlio sūnaus Danieliaus slidininką. Bet šio sporto treniruočių bazės Lietuvoje nėra: kalnų nėra, sniego – irgi, o į Druskininkus kasdien neprivažinėsi. Vis tiek nuo trejų metukų vyras jį statė ant slidžių, vežiojo į Slovakiją treniruotis su profesionalais, augino sporto stovyklose. Kol… šiek tiek padalyvavęs tose varžybose sūnus suprato, kad tas kelias ne jo.

Paskui iki keturiolikos metų Danielius šoko mano grupėje. Tuomet dar priimdavau ir berniukus. Dabar, mano sprendimu, "džiaze tik merginos" (juokiasi). Tai reiškia, kad mūsų studijos mergaitės šoka net ir vyriškas partijas. O Danielius jau nebešoka – filmuoja, kuria vaizdo klipus žymioms dainininkų grupėms. Specialių mokslų nebaigęs, bet turi Dievo dovaną, pats domisi, siunčiasi knygas. Planuoja studijas užsienyje (kaip aš juokiuosi, vis tiek nekaltai nueina mamos – menininkės, o ne tėčio – sportininko keliu).

Dukra Augustė vienu metu taip pat šoko mano grupėje. Maniau, bus man pagalbininkė, deja… Augustė nori būti mokslininke, studijuoti gamtosaugą, gelbėti Žemę. Metais už ją jaunesnis Justinas užsiima karatė. Abu su vyru stengiamės palaikyti visų vaikų svajones. Žinau, ką tai reiškia jaunam žmogui.

– Tėvų palaikymas jaunam žmogui išties be galo svarbus. Ar sulaukėte jo dar anais laikais iš savo tėvų: juk, sutikite, choreografo profesija neskambėjo labai jau rimtai…

– Būtent. Nors visą savo gyvenimą degiau šokiais, kai atėjo laikas rinktis studijas, mama nelabai mane suprato. Sakė: baik su tais šokiais, iš jų duonos nevalgysi. Tėvai siūlė rinktis mediciną arba visuomeninį maitinimą – tuo metu tai buvo populiariausios specialybės. Teko pažadėti, kad išpildysiu jų svajones, kai baigsiu choreografijos studijas. O baigus mane aplankė tokia sėkmė (kaip tik tuomet Lietuvoje prasidėjo Atgimimo laikotarpis), kad nebeliko nė minties dar kažką mokytis, kažkur stoti. Prisiėmiau tiek darbų, kad vos spėjau visur dalyvauti.

– Daugelis vyresnės kartos pedagogų, mokiusių vaikus dar sovietiniais laikais, dažnai burnoja ant XXI a. jaunimo. Sako, kad šiuolaikiniai vaikai išlepinti, turi daugiau teisių nei pareigų. O ir jų gimdytojai jau kitokie…

– Žinoma, kartos labai skiriasi. Kai buvau jauna, nė nepamenu, kaip aš su tais vaikais ir jų tėvais bendraudavau. Dabar išties pasigendu ir psichologinių žinių. Kita vertus, žinau viena: kai žiūriu į juos (vaikus, tėvus) su meile – viskas gerai ir išeina. Jei imu ieškoti priekabių – kaipmat atsiranda trintis ir priešiškumas. Dažnai nevengiu pasakyti ir pastabų – kas man juose nepatinka. Šitais klausimais esu stačiokė. Bet iš esmės tiek su vaikais, tiek ir su jų tėvais sutariu draugiškai.

Ir man ne kartą senesnės kartos vadovės yra skundęsi, kad dabar sunku su tais jaunais žmonėmis susišnekėti. Net vaikai, ir tie, jau į šokių studiją ateina žinodami savo teises. Tiesa, pas mane jie greitai sužino, kad salės durys tuoj gali būti atviros… Ši karta nori mažiau dirbti. Turi nuolat su ja gudrauti – tai skatinti saldainiais, tai sukurti kažkokį repeticijų-varžybų įvaizdį ar dar kažkaip juos įkvėpti.

Anksčiau vaikai buvo labiau idėjiniai. Niekas neklausdavo, kiek laiko vyks repeticija – valandą, dvi ar net visas tris. Pamenu, kai paauglėms šokėjoms rengdavau seminarus, pasikviesdavau choreografų iš kitų miestų. Susirinkdavome visi ryte, o išeidavome iš salės jau vėlai vakare. Tai būdavo ne tik šokiai, bet ir bendravimas per pertraukėles, diskusijos. Niekas neskaičiavo laiko, nes tuo gyveno. Dabar seminaras trunka dvi valandas, o paskui visi lekia namo.

Visko būna: ir sijonai nukrenta, ir mergaitės scenoje tik su pėdkelnėmis lieka. Bet viena žinau – mano šokių mokyklą išėję vaikai jau nesutriks scenoje. Anei gyvenime!

– Ar tiesa, kad dabartiniams vaikams labai reikia apdovanojimų?

– Stebiuosi, kad šiuolaikinė karta, kuri iš esmės turi viską, už kiekvieną žingsnį nori kažką gauti. O dar – šiuolaikiniai vaikai nemoka pralaimėti. Mūsiškiams antra vieta čempionate – šakės! Jie tooookie nelaimingi… O kiek tų ašarų, kurių jūs, žiūrovai, nematote, atneša įvairūs televizijos projektai, kuriuose mes šokame ir kur dalyvauja vaikai. Baisu! Manau, kad mūsų jaunajai kartai visų pirma reikia mokytis ne laimėti, bet pralaimėti.

– Esate esktravagantiška moteris. Dar nuo anų laikų pamenu, kad visad trumpai kirpdavotės plaukus ir juos dažydavote keisčiausiomis spalvomis. Tais visuomenės niveliacijos laikais matyti gatvėje tokias stilingas moteris buvo labai neįprasta.

– Paauglystėje daug laiko praleidau prie veidrodžio: labai norėjau būti aktore. Dėliodavausi mamos sukneles, skrybėles, rankinukus ir improvizavau. Pamenu, į Klaipėdos konservatoriją atvažiavau su skrybėle ir ilgu lietpalčiu. Draugai iš manęs juokėsi, sakė, kad tame vėjuotame krašte su skrybėle ilgai nepabūsiu… Bet nekreipiau į juos dėmesio ir toliau žaidžiau savo stiliumi. Šiandien irgi nejaučiu jokių jo ribų: vieną dieną galiu būti tautinė, kitą – ekstravagantiška, trečią – sportiška ar hipiška.

Manau, kad stiliaus pajautimas žmogui yra duotybė, bet gyvenimas irgi duoda progų tą stilių išsiugdyti. Pavyzdžiui, studijų metais turėjau labai griežtą kostiumų istorijos mokytoją – teko įvairių tautų, įvairių laikmečių kostiumus išanalizuoti nuo–iki. Gal tos paskaitos irgi prisidėjo prie mano stiliaus, o ir Vaikų mados teatro idėjos atsiradimo: juk nieko nebūna be reikalo.

– Jūs – choreografė, sukūrusi nesuskaičiuojamą daugybę šokių kompozicijų. O kada paskutinį kartą šokote scenoje pati?

– Oi, seniai… Pamenu, tuomet dar važinėdavom su Dalios Teišerskytės "Gabijos" teatru. Net buvo sugalvotas toks scenarijus, kad mimas mane valdo kaip lėlę… Panešioja, o paskui aš šoku.

Dar pamenu, kad per vieną madų demonstravimą Rygoje neatvyko keli aukšti modeliai, trūko manekenių, tai dizaineriai sumąstė ant podiumo išleisti mane – kad kažką laisvu stiliumi pašokčiau ir pademonstruočiau drabužį. O renginys grandiozinis, Operos ir baleto teatre. Man stresas baisus. Seniai juk ant scenos pati buvau lipusi.

Žodžiu, kažkaip jie mane įkalbėjo, sukneles sutrumpino ir išleido ant podiumo. Buvau kaip kosmose. Nieko neatsimenu, kas tada su manimi darėsi. Tik draugai sakė, kad pasirodžiau puikiai!

– Tapote modeliu, nors jūsų ūgis – tik 159 cm. Visuotiniai grožio standartai skelbia kitokius skaičius. Ar buvimas Coliuke apsunkino, o gal kaip tik – palengvino jūsų gyvenimą?

– Dėl ūgio labai kentėjau visą laiką. Ypač kai tapau paaugle. Pagrindines šokėjų sudėtis sudarydavo aukštos merginos, o jei tau trūksta ūgio, vadinasi, eidavai šokti prie darbinių arklių, į galą. Kai supratau, kad Coliukės ūgis neleis man prasimušti į rimtas šokėjas, nusprendžiau būti bent gera vadove.

Man stojant į Klaipėdos konservatoriją, sklandė gandas, kad kursas renkamas iš labai gražių šokėjų, kurios negali būti žemesnės kaip 167–175 cm. O dar privalo turėti gražų veidą, mat turės daug gastroliuoti ir reprezentuoti Lietuvą. Vėl puoliau į depresiją, manydama, kad neturiu jokių šansų ten patekti. Bet noras ir pastangos nugalėjo. Į grupę atrinko ir dvi mažaūges. Visos kitos šokėjos buvo tiesiog ledinės: vienodo ūgio, kaip nulietos.

Dar vienas akibrokštas dėl mano ūgio laukė studijų pabaigoje. "Žinai, Deimante, – sakė man viena dėstytoja atsisveikindama, – turėtum dirbti tik su vaikais." Na va, maniau, ir vėl gavau kaip su šlapiu skuduru per veidą… Bet ilgainiui supratau, kad tie dėstytojos žodžiai buvo man kaip ženklas. Aš tarsi gavau žinojimą, kokia galėtų būti mano misija. Taip ir buvo. Būtent Vaikų mados teatras atnešė man didžiausią sėkmę, pripažinimą.

– Nors šaunioji "Demo" šokėjų komanda jau keturis kartus tapo IDF pasaulinio konkurso čempione, tikiu, kad visuomet būna momentų, kai vadovei norisi skradžiai prasmegti į žemę. Nes kažkas vyksta ne pagal planą, ne pagal D.Ūsienės choreografiją ir iki milimetrų atidirbtus šokio žingsnelius…

– Be abejo. Bet dėl viso šito dažniausiai kalta būnu aš pati. Juk daugybę kartų perstatau šokį, keičiu muziką, tad to paties šokio muzikos variacijų prisikaupia galybė. Beskubėdama ir pati tarp jų susipainioju – paleidžiu ne tą versiją. Vaikai jaučia, kad kažkas ne taip, bet šaukštai popiet – akimis jiems rodau, kad šoktų! Ir jie šoka… Visko būna: ir sijonai nukrenta, ir mergaitės scenoje tik su pėdkelnėmis lieka. Bet viena žinau – kad mano šokių mokyklą išėję vaikai jau nesutriks scenoje. Anei gyvenime!