Nori užkariauti pasaulį, bet vengia sunkaus darbo. Sunkiai valdomi, nepaklusnūs, nesutelkiantys dėmesio. Nepakenčiantys monotonijos. Priklausomi nuo technologijų ir virtualių pasaulių. Žino savo teises ir nepaiso autoritetų. Nori būti išskirtiniai ir nepripažįsta klaidų.

Jautriai reaguoja į pralaimėjimus ir lengvai nuleidžia rankas. Tai tik dalis apibūdinimų, taikomų vadinamajai Z kartai. Vaikams, gimusiems nuo 2003 metų. Su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikiniai vaikų treneriai? Kaip treneriai užmezga ryšį su šios kartos auklėtiniais? Ir kaip nulipdyti ateities čempionus iš molio, su kurio savybėmis ką tik susipažinote?

„Olimpinės panoramos“ kalbinti specialistai pripažino, kad ši karta išties kitokia ir reikalauja specifinių trenerio darbo įgūdžių. Bet nėra beviltiška, jei kartais taip pasirodė žvelgiant į šablonines charakteristikas.

Baltijos futbolo akademijos (BFA) ir merginų futbolo akademijos „Bitės“ treneris Domas Paulauskas apskritai nelinkęs suabsoliutinti Z kartos vaikų – jie skirtingi, o skirtumus lemia ir tėvų nustatomos taisyklės. Šios, pastebi treneris, vis švelnėja. „Vyresnio amžiaus tėvai, pavyzdžiui, vaikų, gimusių 2003–2005 metais, jiems daug griežtesnes ribas nubrėždavo, vaikai ne taip lengvai prieidavo prie telefonų, kompiuterių. Dabar tokių griežtų taisyklių retai pasitaiko“, – sako D.Paulauskas.

Giedrė Kupstytė, Vilniaus miesto sporto centro lengvosios atletikos trenerė, taip pat pastebi, kad vaikų elgesys treniruotėse labai priklauso nuo tėvų leidžiamo sąlyčio su technologijomis. „Ne visi vaikai turi išmaniuosius įrenginius. Neturintieji – žemiškesni, lengviau valdantys emocijas. Tie vaikai, kurie po žodžio „ilsimės“ iškart bėga prie telefonų, sunkiau susitvarko su realios informacijos apdorojimu“, – pateikia pavyzdį trenerė.

Tokie vaikai, pasak G.Kupstytės, geriausiai supranta užduotį tada, jeigu ji parodoma per „Youtube“: „Pati gali šokinėti iki nukritimo, bet jiems vis tiek nebus taip suprantama, kaip iš „Youtube“ vaizdelio. Tie, kurie nuo technologijų yra priklausomi mažiau, daug lengviau ir greičiau gaudo rodomus judesius.“

Nejaus motyvacijos – numos ranka

Apie tai, kad skaitmeninės kartos vaikams itin sunku išlaikyti dėmesį, susitelkti į tikslą, rodo daugybė mokslinių tyrimų. Sporto treneriai šią tendenciją pajaučia kasdien savo kailiu. D.Paulauskas sako, kad išlaikyti vaikų koncentraciją – didžiausias iššūkis dirbant su Z karta.

„Turi jiems kelti trumpalaikius tikslus – tik taip jie susitelkia į darbą. Jiems sunku susikoncentruoti į ilgalaikį tikslą. Pasakysi, kad po pusmečio žaisime čempionate, kuriam dabar reikia ruoštis, – numos ranka. Pasakysi, kad po savaitės bus testavimas ar svarbios varžybos, – įsitrauks į darbą. Taigi formuluojant užduotis reikia stengtis sudaryti kuo daugiau trumpalaikių tikslų ir taip eiti didesnio tikslo link“, – pataria futbolo treneris.

Vilniaus „Tauro“ sporto mokyklos tinklinio trenerė Diana Četkauskienė priduria, kad vaikai labai nemėgsta monotonijos, ilgo darbo, kartojimų – jiems reikalinga nuolatinė kaita. „Mes darydavome tai, kas būdavo pasakyta – kaip reikia ir kiek reikia. O ši karta daro ir klausia „kodėl?“, „kam to reikia?“. Jie linkę kvestionuoti ir ginčytis, – sako 2012 m. geriausia mergaičių tinklinio trenere Lietuvoje pripažinta D.Četkauskienė. – Jei pataisai, patari, gali išgirsti „pats žinau“ arba „o mano tėtis, dėdė ar dar kažkas sakė, kad taip ar anaip daryti reikia“. Jie mėgsta komentuoti, atsikalbinėti. Tai, atrodytų, apsunkina trenerio darbą, bet šie vaikai yra gyvesni, pasižymi įvairesnėmis emocijomis.“

Pasak tinklinio trenerės, šiuolaikinis treneris turi labai pasistengti, kad treniruotės būtų kuo smagesnės ir įdomesnės. Vaizdo žaidimų ir „TikTok“ karta yra įpratusi prie didelės kaitos, monotoniškos treniruotės greitai gali atimti ūpą, todėl, trenerės tikinimu, juos galima papirkti tik smagumu ir geromis emocijomis.

Šiuolaikiniai vaikai nori išmėginti daug veiklų, tad gali mesti pradėtą darbą vos po pirmojo nusivylimo. Tai apsunkina į ilgalaikę perspektyvą orientuotą ugdymą. „Jie blaškosi tarp draugų ir įvairių veiklų, tad vien tai, kad ateina iki treniruočių salės, jau yra didelis dalykas“, – šypsosi D.Četkauskienė.

D.Paulauskas sako, kad futbolas – dėkinga sporto šaka treniruotėms paįvairinti, bet vis tiek reikalingos nuolatinės pastangos. „Jei vaikas nemotyvuotas, nereikia forsuoti, reikia duoti pabandyti. Duoti kažką naujo, kažką lengvesnio ir sunkinti, sudominti individualiais iššūkiais. Svarbiausia – išlaikyti motyvaciją. Sudominti per žaidimą. Nebėra taip, kad nusprendė ir užsiims ta veikla: jei nepatiks – neprisivers ir liausis“, – perspėja treneris.

Olimpietė, sporto psichologijos koučerė Inga Stasiulionytė sutinka, kad motyvacinę ugnį treneris turi nuolat kurstyti. Pasak jos, jaunieji sportininkai nori jaustis pasitikinčiais ir galinčiais kažką nuveikti, o treneriai turi išlaikyti jų susitelkimą ir motyvaciją, nes vaikai šiandien turi labai didelį veiklų pasirinkimą.

Netinka profesionaliam sportui?

Išklojęs į sąrašą savybes, kurios priskiriamos Z kartai, gali susidaryti įspūdį, kad ši karta tiesiog nėra gimusi profesionaliajam sportui. Ypač tokiam, kuris reikalauja daugybės sunkaus darbo metų.

„Šiuolaikinis jaunimas labai vertina patogumą ir nelinkęs tverti skausmo, sunkumų, kurie sporte neišvengiami. Jie nori jaustis gerai ir patogiai, tad treneriams didelis klausimas, kaip priversti, paskatinti sportuoti nepaisant sunkumų“, – sako I.Stasiulionytė.

Bet ji nelinkusi sutikti, kad ši karta – netinkamas molis sportininkams lipdyti. Priešingai, ji turi savybių, kuriomis ankstesnės sportininkų kartos nepasižymėjo. Tiesa, kad jos atsiskleistų, darbo turi įdėti treneriai.

„Jie kur kas labiau subrendę pagal savo amžių. Turi daugiau žinių ir, palyginti su ankstesnių kartų jaunimu, stipresnį suvokimą apie pasaulį ir apie tai, kas vyksta su jais pačiais. Gali diskutuoti sudėtingomis temomis, turi išsamią nuomonę, jei tik duodi galimybę ją išreikšti, jei pasitiki, jei girdi juos. Ta branda sporte daug duoda“, – pabrėžia psichologė.

Pasak I.Stasiulionytės, jei šios kartos atstovus nukreipi teisinga vaga ir paaiškini, kodėl kyla sunkumų, išmokai per juos eiti, atsiskleidžia tos savybės, kurių reikia profesionaliam sportininkui. O branda suteikia gilesnių prasmės suvokimo ir savikontrolės įgūdžių, bet tam reikia kur kas daugiau ir iš anksčiau skirti dėmesio psichologiniam parengimui.

Taigi kaip priversti Z kartą prakaituoti treniruotėse? Ogi rodant asmeninį dėmesį. „Gavę dėmesio jie išlieka sporte. Arba kai pradeda matyti prasmę“, – paaiškina I.Stasiulionytė.

„Girdžiu tai ir iš paties jaunimo: juos įkvepia skiriamas dėmesys. Paprasčiausias dėmesys, kuris ateina iš girdėjimo. Labai dažnai apklausose jauni sportininkai pabrėžia, kad jų iki galo neišklauso, neišgirsta. Ir tai susiję su sunkumais, patiriamais treniruotėse, kai pradeda skųstis „nenoriu“, „sunku“, „kančia“.

Reikia skirti dėmesio ir išmokyti suprasti, kas yra skausmas, kodėl jis atsiranda, kaip tai spręsti, ir tuomet jie noriai ir gražiai išmoksta su tuo susidoroti. Anksčiau atrodė normalu gyventi per skausmą, gėrio ir atsipalaidavimo nebuvo tiek, kiek dabar sau gali leisti jaunimas.

Jie turi žinoti skausmo prasmę – tai nėra, kaip buvo anksčiau, išgyvenimo prasmė. Dabar tai turi būti tavo paties pasirinkimas. Ir reikia įkvėpti noro pasirinkti. Sakyti: matau, kad tau skauda, bet ar nori siekti tolesnių aukštumų? Ką padarysi dėl to? Pasiduosi ir pasitenkinsi tuo pačiu lygiu? Kai jie pajaučia prasmę, darbas gali būti labai produktyvus“, – patarimų pateikia I.Stasiulionytė.

Trokšta lyderystės, bet bijo konkurencijos?

Pagrindinė Z kartos sportininkų savybė, kurią išskiria lengvaatlečius treniruojanti G.Kupstytė, – itin didelis lyderystės troškimas. Net darydami elementarius mankštos pratimus jie stengiasi būti greitesni, pirmesni. Trenerė sako netgi girdinti vaikų priekaištus tėvams, kad šie patys nesportavo ir neperdavė supergenų.

D.Paulauskas pripažįsta, kad apie lyderystės svarbą vaikų sporte šiandien kalbama kaip niekad daug. „Visuose mokymuose prašoma vaikų būti lyderiais, ugdyti lyderio savybes. Ne komandines, bet asmenines savybes. Tėvai irgi spaudžia būti lyderiais. Turi rodyti iniciatyvą, reikštis“, – aiškina D.Paulauskas.

„Lyderystę matau iš asmenybės, charakterio ugdymo pusės, – priduria I.Stasiulionytė. – Visuomenė vis labiau eina į individualizmą, kur kiekvienas žmogus tampa prekės ženklu. Tai skatina socialinė medija. Svarbiausia – kontroliuoti, koks tas įvaizdis turėtų būti. Tai vienas didžiausių klausimų dirbant su jaunais sportininkais: kokias savybes jie nori turėti ir išryškinti? Ir kad būtum stiprus komandos narys, ir kad žinotum, kas tu esi kaip individas. Kaip įsiliesi į komandą neprarasdamas autentiškumo?“

D.Paulausko pastebėjimu, komandiniame sporte jau nebėra nuostatos, kad komanda yra svarbiausia. Dabar žaidėjas yra svarbiausias, visapusiškos asmenybės ugdymas. Ir rengiama ne komanda, bet asmenybės, o tada iš stiprių žaidėjų lipdoma komanda.

„Bet ar jie nori konkuruoti – čia jau kitas klausimas. Aplinka sako, kad turi konkuruoti, būti lyderiais, bet… Jei pamato, kad juos aplenkia, jiems sunku psichologiškai nusiteikti vėl vytis. Šiuolaikiniai vaikai greitai pasiduoda, – į dar vieną niuansą atkreipia dėmesį futbolo treneris. – Anksčiau, būdavo, atvažiuodavo kaimo komanda, nesuprantanti, kad miesto ar kitos šalies komanda daug stipresnė. Jie sukandę dantis kovodavo, nors ir pralaimėdavo. O dabar, jei žino lygį, mato, kad varžovai stipresni, – net nesikauna. Sunku motyvuoti tokiais atvejais. Tada jie sako taip: jis už mane stipresnis, nesivaržysiu su juo. Bet vis tiek mąsto kitaip: taip, aš noriu būti geriausias.“

Todėl, pasak D.Paulausko, svarbu žiūrėti, kad treniruotėse būtų lygi konkurencija, kad silpnesniam nereikėtų varžytis su stipresniu, antraip motyvacija sportuoti kris.

Lygiavertis bendravimas – naujoji valiuta

Kaip pasiekti idealų trenerio ir auklėtinio ryšį dirbant su Z karta? Kalbinti specialistai pabrėžia, kad šiai kartai itin svarbus lygiavertis bendravimas. Tai ir yra raktas į kokybišką bendrą darbą.

„Reikia bendrauti, – sako D.Paulauskas. – Kai bendrauji, susirenki daug informacijos. Sužinai, kas vaikui įdomu, kokie jo tikslai, kas jį motyvuoja, ko jis nori iš treniruočių. Jei to nežinosi, bus labai sunku.“

„Svarbu išlaikyti pagarbų bendravimą, domėtis jais, atsižvelgti į jų nuomonę. Metodika „nes aš taip pasakiau“ nebetinka, būtinas artimesnis ryšys, – kolegai treneriui pritaria D.Četkauskienė. – Ši karta drąsiau reiškia savo nuomonę, labiau už save pakovoja. Treneriui į akis gali pasakyti, kas nepatinka. Jie daug drąsesni.“

Prisimindama buvusias auklėtines D.Četkauskienė sako, kad visada būdavo išlaikomas tam tikras atstumas, o šios kartos atstovai nebijo prieiti, apsikabinti, pagirti trenerės išvaizdos, pasidalyti savo savaitgalio įspūdžiais.

Psichologė I.Stasiulionytė pritaria, kad bendravimo įgūdžiai vaikų treneriams šiandien kaip niekad svarbūs. „Vaikai labai vertina trenerių dėmesį ir tai, kaip su jais elgiamasi. Jiems tai svarbu. Treneriai turi daugiau dėmesio skirti bendravimui ir vaiko pasitikėjimui savimi kelti. Tai yra ne tik techninėms ar fizinėms treniruotėms, bet ir psichologijai“, – pataria I.Stasiulionytė.

Klaidos ir pralaimėjimai tapo vieši

G.Kupstytės tikinimu, Z kartos vaikai lengviau priima pastabas, jei ryšys artimesnis: „Šiai kartai svarbu jaustis lygiaverčiais. Lygiavertis bendravimas kuria jaukesnę atmosferą, tampa lengviau sakyti pastabas. Jeigu to ryšio nėra, net ir taiklią pastabą gali priimti kaip priekaištą, užsidaryti ir išprovokuoti atmetimo reakciją išorinei informacijai. Be to, pastabas reikia stengtis sakyti po pagyrimų.“

„Šiai kartai nepatinka griežti nurodymai, jie jautriai priima kritiką, jiems svarbu būti pripažintiems, pagirtiems. Varžybų metu, ypač tarp paauglių merginų, juntama klaidos baimė. Todėl stengiuosi išlaviruoti nepasakydama, kas negerai, o vis pagirdama, ką daro tinkamai“, – savo darbo metodais pasidalija D.Četkauskienė.

„Vaikai nelinkę pripažinti savo klaidų, teisinasi. Įtikini tik parodęs varžybų ar treniruočių įrašą“, – sako D.Paulauskas ir priduria, kad vaizdo įrašus geriau siųsti kiekvienam atskirai, o ne kritikuoti prieš komandą.

„Dėmesys, asmeninis ryšys ir įsiklausymas – labai svarbu, nors treneriams gana sunku pereiti į bendravimą, prie kurio jie nėra įpratę ir kurio anksčiau galbūt netgi būdavo vengiama“, – priduria I.Stasiulionytė ir primena, kad kiekvienam vaikui kritiką, pastabas reikia pateikti skirtingai.

„Tėvai susirūpinę, nes nežino, kaip padėti savo sportuojantiems vaikams tvarkytis su emocijomis, ypač po pralaimėjimų. Ir patys vaikai pripažįsta, kad emociškai po pralaimėjimų būna sunku, – sako psichologė ir atkreipia dėmesį į dar vieną naują reiškinį: – Naujosios kartos problema yra viešumas – viskas fiksuojama vaizdo įrašuose, patenka į socialinius tinklus, kur visos klaidos, visi pralaimėjimai visų matomi. Anksčiau, jei pralaimėdavai, sužinodavo tik artimiausi žmonės, o dabar mato visas pasaulis. Tai visiškai nauja problema, su kuria reikia išmokti tvarkytis.“

Vis dėlto negalima visko nurašyti kartos charakteristikoms, įsitikinusi G.Kupstytė. Kiekvienai kartai priskiriami tam tikri stereotipai, bet, pasak trenerės, viskas priklauso nuo kiekvieno individo: „Kiekvienas vaikas kitoks, skirtingas, su savo vidiniu „aš“. Dirbdama stengiuosi kurti tuos ryšius iki kiekvieno ieškodama skirtingo kelio. Nors atrodo, kad Z kartos vaikų nereikia spausti, jog neužsidarytų savyje, turiu daug tokių vaikų, kuriems spyris į sėdimąją puikiai suveikia!“

„Į kiekvieną auklėtinį reikia žiūrėti kaip į asmenybę. Kiekvieną individualiai išanalizuoti ir tuomet pasirinkti darbo kryptį. Ne prisitaikyti prie kiekvieno, bet kiekvienam pritaikyti metodiką, kad vaikas eitų paskui tave. Ir jei sudominsi – eis“, –įsitikinęs D.Paulauskas.