Kiekvieno žmogaus vaizduotėje prie ne itin dažnai lankomų takų slypi tik jai būdingos vietų vietos. Vietos, gimusios iš konkrečių vaikystės aplinkų, iš jų gyvastį palaikančių atminties šmėklų. Būtent tokias vietas pasitelkusi vaizduotė suka pina savotiškas gūžtas, darančias mus tokius, kokie esame, nepaisant visų permainų. Jaukias slėptuves, kur visada esame laukiami. Šie tapybos darbai – bandymas jas nupasakoti, romus žvilgsnis atgal (o gal gilyn?), pripildytas suvokimo, kad tos, rodos, neišvaizdžios vietos yra kone geriausias dalykas, kurį nešiojuosi su savimi.