Prieš keletą dienų prie pat Joniškės kapinių, ant tako, vedančio link geležinkelio, užtikau 1940 m. vokiškais įrašais iškaltą atverstos knygos formos balto marmuro suskilusią antkapinę plokštę.
Joniškės kapinėse prasidėjo remonto darbai. Nuo ketvirtadienio darbininkai ėmė šalinti daugelį metų stovėjusią mūrinę tvorą, iki šiol skyrusią sodų bendrijos „Diana“ gyventojų namus ir mirusiųjų kapus.
Šios savaitės pradžioje trūkus pagrindiniam vandentiekio vamzdžiui, Lėbartų kapinėse kelias dienas nebuvo vandens. Iš pradžių manyta, kad vandentiekio remontas gali užtrukti, tačiau jau ketvirtadienio rytą avarija buvo likviduota ir vandens tiekimas atnaujintas.
Artimųjų amžino poilsio vietą Joniškės kapinėse lankiusią klaipėdietę stebina, kaip ji mano, kapinių prižiūrėtojų nerūpestingumas. Moteriai akis bado keletą mėnesių gulintis išvirtęs ir kapinių tvorą sulaužęs medis, kurio niekas neskuba šalinti.
Visuotinis raginimas mažinti vartojimą kol kas nepalietė kapinių lankytojų, kurie mirusiųjų pagerbimo dienomis vis dar gausiai veža gėles, krepšelius ir žvakes, tad po paminėjimų atliekų išvežimas iš kapinių visada viršija mėnesio normas.
Paaiškėjus, kad amžino poilsio vietų mirusiesiems Lėbartų kapinėse užteks tik iki 2022 m., valdininkai suskubo ieškoti sprendimų. Anot jų, norint išspręsti susidariusią situaciją, pečius suremti teks miesto ir rajono savivaldybėms.
Valdininkai sprendžia, kur po trejų metų teks laidoti mirusiuosius, mat Klaipėdos kapinės darosi perpildytos, o naujoms įrengti mieste trūksta vietos. Atlikta galimybių studija atskleidė, kad kapinėms tinkamų erdvių yra už miesto ribų – Klaipėdos rajone išskiriamos trys geriausiai tam tinkamos 35–40 ha ploto teritorijos.
Uostamiesčio valdžia dairosi naujų erdvių kapinėms. Įvertinus dabartinę situaciją – mirštančių žmonių skaičių, dabartinės turėtų užsipildyti per penkerius metus.