Istorijos apie pirmuosius Kauno hipius, kurie laisvalaikiu brazdindavo gitara, klausydavo vakarietiškos muzikos ir gerdavo stiprią arbatą. Interviu su mokslininke Egidija Ramanauskaite, tyrinėjusia įvairias subkultūras Lietuvoje. Kas buvo tie pirmieji hipiai mūsų šalyje? Visų pirma reikia pasakyti, kad hipiais dauguma jų savęs nevadino. Tai buvo bendraminčiai, kurie domėjosi to laikotarpio vakarų jaunimo muzika ir kultūra. Iš tikrųjų hipiais vadinti to meto vaikinai ir merginos, siekę išeiti už sovietinės sistemos ideologinių rėmų ir mėgautis intelektualine laisve. 

Laisvės alėją kaip merdinčią dabar regi daugelis kauniečių. Tačiau kartu su kitąmet planuojama pradėti gatvės rekonstrukcija ketinama ją prikelti ir naujam gyvenimui atverčiant kitą lapą istorijoje. Tačiau ar šitie pokyčiai išties įmanomi? Interviu su Kauno miesto savivaldybės Miesto įvaizdžio ir turizmo skyriaus vedėju Sauliumi Kromalcu. Koks šiandieninis Laisvės alėjos įvaizdis? Miesto centras yra istorinį miesto identitetą apsprendžianti erdvė, kurioje per ilgą laiką susiklosto natūralūs žmonių srautų traukos objektai, tokie, kaip valdžios, sveikatos,

Jeigu po dvidešimties metų kas paklaustų, kaip mena šiandienos Laisvės alėją, greičiausiai kauniečiai dažniau naudotų tokius epitetus, kaip „pilka“, „tuščia“, „nesaugu“, „niūru“, nei „saulėtos dienos“, „mylimiausios vietos“ ar „žmonių šurmulys“. Tačiau kalbant apie praeities metus, būtent pastarieji apibūdinimai sutartinai sklinda iš savo prisiminimais apie šią gatvę pasidalinusių kauniečių lūpų. Nomeda, 44m., kūrėja: „Atsimenu, kai su maža savo dukryte eidavome pasivaikščioti į Laisvės alėją. Tai kaskart buvo didelė atrakci

Laisvės alėja per savo gyvavimo laikotarpį keturis kartus kaitė pavadinimą. Praėjusio šimtmečio viduryje dabartinis vardas penkiolikai metų buvo atimtas, tačiau 1961 metais – ir vėl sugrąžintas. Gatvė, išgrįsta dar 1847 metais, caro garbei buvo pavadinta Nikolajaus prospektu. Ją sudarė dvi atskiros važiuojamosios dalys bei takas pėstiesiems. „Iki 1860-ųjų Laisvės alėja buvo grįsta akmenimis. Palei gatvę išdalytuose sklypuose stovėjo apie 40 pastatų. Beje, visi mediniai – vieno ar dviejų aukštų. Kur ne kur matėsi mūrinukas“, - tokie prisiminimai apie ga