S. Paltanavičius: nors šalčiai ruošiasi trauktis, pavasario dar teks palaukti

Lietuvoje – žiema. Ko gero, šio smagaus dešimtadienio, kuriuo išlydima kalendorinė žiema, niekas nesitikėjo. Arba netikėjo, kad po lengvos švelnios žiemos dar pavyks pamatyti kažką panašaus į lietuvišką tradicinę žiemą.

Savo charakteriu šis šaltasis dešimtadienis lyg ir netilpo į vasario orų charakterio apibūdinimus – buvo vienodai šaltas ir žvarbus. Didžiausia laimė – kasdien švietusi saulė, kurios žiemą pas mus nebūna per daug.

Atverčiame kovo kalendoriaus lapą. Jame pažymėta pavasario pradžia. Jos teks dar palaukti, nors šalčiai ruošiasi trauktis – iš pietvakarių nešama šiluma turėtų pakeisti orus. Net nežinia, kas mums geriau, – ar smagus šaltukas, ar šlapdriba, ledu apkepę takai ir keliai. Rinktis neleista, todėl priimsime viską, ką duos gamta.

Beje, šiomis šaltomis dienomis ne kartą girdėjau klausiant, o kada ta žiema pasibaigs. Žinoma, taip paklausti dera po trejeto „rimtos“ žiemos mėnesių – dabar tai skambėjo keistai. Matyt, geriau tiktų klausimas, ką mums paliks šios dešimt šaltų dienų. O be ženklo jos neišeis.

Lietuva – didelė šalis. Rytiniame jos pakraštyje, šiaurėje sniego yra bent per gerą sprindį. Taigi, čia sniegas uždengė žemę, daug ką apsaugojo nuo šalčio. Tiesa, nuo sušalimo jis saugojo ežerų ledą – po sniego pūku jo sluoksnelis storėjo labai nežymiai.

Ant didžiųjų Aukštaitijos ežerų ledas vos 10–15 cm. Tačiau vakarų ir pietvakarių krašte be sniego storėjo ne tik ledas, bet ir įšalo sluoksnis. Čia žemė įšalo jau daugiau kaip pusę metro. Ūkininkai kalba, kad tai gali pavėlinti šio pavasario arimą ir sėją.

Prieš savaitę, vasario 24-ąją, turėjo sugrįžti vieversiai. Sąlygų juos pasveikinti nebuvo, paukščiai tebėra kažkur prie šaltojo fronto krašto – o jis siekia net Vidurio Europą. Tik pirmąją kovo dekadą, šylant orams, galime tikėtis vieversių, varnėnų, pempių, gervių. Paukščiai tikrai neskubės, nes tikrasis pavasaris gana vangus ir turėtų prasidėti tik apie kovo vidurį.

Net ir per didžiuosius šalčius nerimo zylės – aukštyn kylanti saulė daug svarbesnė už kitus aplinkos veiksnius. Geniai, bukučiai, kovai, o vakarais – naminės pelėdos įsijungė į bendrą pavasario nuojautos pasveikinimą.

Paskutiniai akordai lapių rujoje, vis dar tęsiasi vilkų, lūšių ruja – gamtoje laiką skaičiuoja ne kalendorius ir termometras, o kur kas svarbesni veiksniai. Kai kurių jų net neįmanoma įvardyti – tiesiog jie yra, pagal juos dėliojamas gyvenimas, gyvybės ciklai.

Apdairieji pavasariui ruošėsi žiemą – sukalė inkilus, surūšiavo augalų sėklas, net pasėjo ir augina daigus, kurių prireiks po poros mėnesių. Kiti visa tai daro dabar. Gal ir ne per vėlu. Svarbu inkilus iškelti per kovą. O augalus sėti, sodinti tada, kai šalnos ir žiemos sugrįžimai negali pažeisti jų daigų.

Apie tai dar bus laiko kalbėti ir tą daryti – esame tik pačioje kalendorinio pavasario pradžioje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

M

M portretas
Selemonmas-Tikras sumanus gamtininkas iš prigimties
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių