Ne tik architektūra

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o Kaunui tapus laikinąja sostine, art deco stilius visomis spalvomis atsiskleidė miesto architektūroje. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje iškilo Ugniagesių rūmai, Kauno centrinis paštas, privačių namų K. Donelaičio, S. Daukanto gatvėse.

„Per du naujosios Lietuvos gyvavimo dešimtmečius iškilo naujų, solidžių, išvaizdžių statinių, privačių ir valdiškų daugiaaukščių. Rūpintasi ir gyventojų gerove. 1924 m. Kaune pradėta tiesti kanalizacija, dar po kelerių metų – vandentiekis. 1929 m. miesto centrą su Vilijampole sujungė Petro Vileišio tiltas per Nerį, o Aleksotą su Senamiesčiu – Vytauto Didžiojo tiltas per Nemuną. Pastatyti du keltuvai, vadinami funikulieriais, – Ąžuolyno bibliotekos svečiams apie art deco laikotarpį pasakojo kostiumo dizainerė ir lektorė Taira Milušauskaitė. – Miestas pradėjo keistis iš pagrindų o modernus europietiškumo siekis modeliavo vertybių sistemą, žmonių mąstymą, elgseną ir gyvenimo būdą.“

Art deco, kuriam būdingi griežtų formų simetriški geometriniai raštai eksterjere, prabangios medžiagos ir aukštos kokybės detalės interjere, sukėlė tikrą revoliuciją madoje. Apie tai savo knygoje-albume „Lietuvos aukso amžius. Dingęs Kaunas: art deco mada Lietuvoje“ ir pasakoja T. Milušauskaitė. Vienas pirmųjų turinio skaitytojas, žurnalistas Pranas Šarpnickis, knygai, kurią matė PDF formatu, negailėjo komplimentų. Ne tik dėl nuotraukų ir informacijos santykio, bet ir dėl to, kaip autorė pažiūrėjo į art deco madą.

Visuma: autorė vylėsi, kad knyga-albumas bus ne tik įdomus savo nuotraukomis, bet ir atradimais. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Ji tai padarė įvairiapusiškai. Aprašė moterų, vyrų, vaikų madą ir net kokią įtaką madai padarė sportas. Kokių pokyčių įvyko kirpyklose, grožio rinkimuose ir t. t.“, – knygos vartytojams ir skaitytojams žurnalistas linkėjo turiningo laiko.

Rašė per pandemiją

Kada gimė sumanymas parašyti art deco mados enciklopediją? Per pandemiją, kai laiko buvo sočiai, o sukauptos žinios prašėsi būti dalijamos kitiems.

Knygą siekiau parašyti kuo įdomiau, kad skaitytojas įsitrauktų į šią nuostabią kelionę po art deco laikotarpį.

„Art deco laikotarpis man nebuvo nauja tema. Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete šia tema rašiau magistro darbą. Vėliau mokslus tęsiau Vilniaus dailės akademijoje, rašiau disertaciją apie XX a. pirmosios pusės madą Lietuvoje. Tad įdomios medžiagos apie šį laikotarpį turėjau išties labai daug“, – T. Milušauskaitė prie krūtinės glaudė knygą juodu viršeliu ir auksiniais motyvais. Jei manote, kad leidinyje tik nuotraukos, klystate. Tiesa, jų čia gausu. Pradedant pasidalijimais iš asmeninių albumų, baigiant meno kūrinių atvaizdais. „Knygą pradeda man labai svarbi nuotrauka“, – kostiumo dizainerė atkreipė dėmesį į 1929 m. fotoaparatu sustabdyta akimirką, menančią jos senelius vestuvių dieną. Antanina Medutytė, T. Milušauskaitės senelė, pasipuošusi balta maža art deco stiliaus suknele, trumpai kirptus jos plaukus dengia nuometas. Šalia nuotakos – būsimas vyras Bronius Žižniauskas su tamsiu kostiumu ir varlyte po kaklu. Tarpukario pradžioje buvo paplitusios personalinės fotografų ateljė. Ekonominei situacijai gerėjant kūrėsi didesnės įmonės, kurios siūlė įvairesnių ir modernesnių paslaugų. Žmonės itin pamėgo portretines nuotraukas ir gan̨ dažnai eidavo fotografuotis.

„Fotografija tapo savotiška mados tendencija, nes žmonės užsisakydavo portretų dėl pramogos, kaip atminimą. Studijinė fotografija tarpukariu klestėjo, įgalindama fotografus ne tik gerai įvaldyti techniką, bet ir ieškoti originalaus rakurso, sukuriančio išraiškingą portretą“, – kalbėdama knygos autorė akimis darsyk palydėjo savo senelių veidus ekrane, kabančiame jai už nugaros.

Ne tik sausos datos

Į knygos-albumo puslapius sugulė nemažai datų, įvilktų į istorinius faktus, to meto laikraščių iškarpas. Vien tik skaičiai, anot kostiumo dizainerės, eiliniam skaitytojui būtų per sprangūs.

„Knygą siekiau parašyti kuo įdomiau, kad skaitytojas įsitrauktų į šią nuostabią kelionę po art deco laikotarpį, o iliustracijos ir fotografijos yra tarsi gyvi šios istorijos liudininkai“, – leidinio puslapius elegantiškai vertė autorė.

Vieni jų perkėlė į pokarį, kai moterys ėmė kurti ir reguliuoti madą. Jos atsisakė korsetų, įšoko į kelnes, kombinezonus. Jų sijonai sutrumpėjo ir atidengė blauzdas. Karas, anot T. Milušauskaitės, atnešė dar vieną esminę reformą – moterys ėmė masiškai trumpintis plaukus. Per karą tai dariusios dėl patogumo, karui pasibaigus jos kirposi, nes buvo madinga. Nuo mados neatsiliko net Juozo Zikaro „Moderni madona“. Skulptorius, vos pristatęs bareljefą, sulaukė kritikos, kad vieną seniausių Vakarų Europos vaizdinių perteikė per daug moderniai – tarsi madingą tarpukario miestietę – su trumpa suknele ir trumpais plaukais. Šis kūrėjo išsišokimas buvo aptarinėjamas net spaudoje. Madinga moteris atsispindėjo ir kitų menininkų kūryboje. Naujoviškai atrodė Telesforo Kulakausko kostiumo eskizai, erotiškų motyvų atsirado Petro Kalpoko darbuose.

Faktas: manę, kad art deco – pastatai, po pristatymo bibliotekos svečiai suprato, kad art deco – gyvenimo būdas. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Puošėsi ir vyrai

„Ketvirtasis dešimtmetis vėl pakeitė moterų išvaizdą. Mada joms grąžino moteriškumą, o apranga laikyta antru ginklu prieš vyrus. Figūros siluetas įgavo klasikinę dviejų trikampių, besiliečiančių viršūnėmis, formą. Talija grįžo į natūralią savo vietą, atkurtas tradicinis siluetas“, – knygos autorė pastebėjo, kad keitėsi ir moterų šukuosenos. Madingi tapo šviesūs ir garbanoti plaukai. Dienomis garbanos buvo lengvos fiksacijos, o vakare jos tiesiog bangavo. Plaukai buvo šviesinami specialiu skysčiu, kad šukuosena atitiktų paskutinės mados grožio standartus.

Ąžuolyno bibliotekoje surengtame knygos-albumo pristatyme šmėžavo kelių vyrų veidai, todėl T. Milušauskaitė atidavė duoklę ir jiems.

„Po Pirmojo pasaulinio karo vyrų kostiumai išliko gana konservatyvūs ir po karo evoliucionavo daug lėčiau nei moterų. Vyrų aprangoje buvo populiari karinė uniforma, nes grįžę iš fronto vyrai iš pradžių neturėjo kito pasirinkimo ir vilkėjo būtent ją, o vėliau karinė uniforma tapo prestižinė. Ją imta dėvėti iškilmingomis progomis“, – versdama puslapius autorė priartėjo prie pabaigos ir šmaikščių Kazio Binkio eilių apie madą.

„Štai iš miesto Marijona grįžo su striuku sijonu. Ir mergaitės viso kaimo sušaukė skubiai į Seimą. Įsirėmus sau į šoną, taip kalbėjo Marijona: „Draugės, mes ilgai kentėjom, ilgus drabužius dėvėjom ir, skarom aprišę ausis, vilkom kasas ilgiausias“, – eiliuotus lietuvių poeto, rašytojo ir žurnalisto pastebėjimus apie madą T. Milušauskaitė baigė savo mintimis: – Aš labai žaviuosi, kiek daug Lietuvos žmonės padarė per tokį trumpą laikotarpį. Kaip pasikeitė Kaunas, jo architektūra, miesto gyventojai, ir nebūtinai Kauno, bet ir mažesnių miestelių žmonės gyveno moderniai ir rengėsi madingai. Jie drąsiai kūrė savo naujovišką gyvenimą. Studijuoti važiavo į užsienį, o sugrįžę savo žiniomis dalijosi su visuomene. Kiek daug buvo padaryta per labai trumpą laiką!“