Ąžuolyno bibliotekoje – įtraukios Varkalio pelkės

Žaliuojantį Ąžuolyno bibliotekos parką papildė Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio „Pelkė“. Kadaise vos netapusi pražūtinga, prieš dvejus metus šlapžemė jį įkvėpė naujam ciklui.

Rado tobulą vietą

„Kažkada šioje vietoje buvo šokių salė, daug triukšmo. Dabar – tyla ir literatūra“, – menininkas E. Varkulevičius-Varkalis džiaugėsi galimybe savo pastarųjų dvejų metų kūrybą eksponuoti Kauno Ąžuolyno bibliotekoje, kuri primena gamtos oazę.

Trečiame pastato aukšte išsibarstę ąžuoliniai suoleliai, link ketvirtojo aukšto stiebiasi žaluma, savo čiurlenimu upės gyvastį primena fontanas. Nuostabesnės vietos savo darbams menininkas esą ir negalėjo įsivaizduoti.

„Pasaulyje yra daug vandens telkinių: upės, ežerai, jūros, marios. Yra ir pelkės, kurios kitiems žmonėms atrodo atgrasios. Ir ne veltui, – E. Varkulevičius-Varkalis prisiminė vieną įvykį, kuris galėjo baigtis labai liūdnai. –  Pelkinis gailis – naudingas ir nuodingas. Jis svaigina. Sykį ir man taip nutiko. Įkvėpiau jo, apsvaigau ir ėmė žemė po kojomis judėti. Viskas, galvoju, paskęsiu. Laimei, pastebėjau šalia esančius kupstus. Užsikabinau už jų ir pasiekiau krantą. Dievas išvedė mane, kitaip būčiau užmarinuotas toje pelkėje. Aišku, archeologės Marijos Gimbutienės palikuonys kada nors būtų mane atkapstę.“

Kažkada šioje vietoje buvo šokių salė, daug triukšmo. Dabar – tyla ir literatūra.

Įkvėpimo objektas

Šlapžemė, vos netapusi pražūtinga, menininką įkvėpė ypatingam ciklui, kurį jis pavadino „Pelkė“.

Paroda, anot autoriaus, kalba ne tik apie klampią būseną ar užstrigimą, bet ir apie subtilią pusiausvyrą tarp chaoso ir grožio, destrukcijos ir atsinaujinimo. E. Varkulevičiaus-Varkalio darbuose tamsūs tonai kontrastuoja su šviesos blyksniais ir taip tarsi perteikia viltį pačiose beviltiškiausiose situacijose. Per abstrakčias formas ir sluoksniuotas faktūras tapytojas analizuoja karo poveikį ir atkreipia dėmesį į žmogaus ir gamtos trapumą.

„Pelkė yra kiekvieno mūsų gyvenime. Arba tu įveiki ją, arba ne. Kaip ir minų laukas tarp Ukrainos ir moskolių. Gali žengti žingsnį ir sprogsi, – parodos „Pelkė“ autorius pabrėžė, kad jo darbai – ne tik emocinis atsakas į pasaulinius įvykius, bet ir kvietimas susimąstyti apie destrukciją ir išlikimą, apie beprasmybę ir tikslą. – Ši ekspozicija yra apie karą ir neišvengiamumą. Vienam pasibaigus, prasidės kitas. Tiesiog į visą šią situaciją noriu pažvelgti per peizažą, o ne per negatyvų žmogų.“

Platu: savo darbais tapytojas pasakoja ne tik apie gamtos reiškinį, bet ir apie situaciją pasaulyje. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kita istorija

Nepaisant oro sąlygų – snygio ir slidžių kelių – į parodos atidarymą susirinko nemenkas būrys E. Varkulevičiaus-Varkalio meno gerbėjų, jo bičiulių. Susirinkusieji sveikino kūrėją, klausėsi jo pasirodymo su mėnulio būgnu ir žavėjosi darbais.

„Įtraukios ne tik pelkės, bet ir Eugenijaus kūryba. Žiūri ir grimzti. Žiūri ir taip ramu“, – kelis žingsnius žengęs atgal, pusamžis kaunietis netikėtai atsirėmė į pro šalį ėjusį kūrėją. Išgirdęs svečio vertinimus, šis paantrino. Gyvendamas Niujorke E. Varkulevičius-Varkalis nuolat keliaudavo prie vandens telkinių, nes ten būdavo mažiausiai žmonių. Grįžęs atgal į Lietuvą, ramybę jis esą taip pat rado tik sėdėdamas ant kelmo prie upės.

„Atgal į gamtą!“ – nusišypsojo tapytojas.

Paroda „Pelkė“, kuri jungia keliolika darbų, bus eksponuojama iki sausio 27 d. Tai, anot kūrėjo, ne pabaiga.

„Yra ir antras ciklas, bet čia jau kita istorija“, – E. Varkulevičius-Varkalis leido suprasti, kad pastaroji bus ne mažiau intriguojanti nei pelkės pasakojimai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pelkėje apie pelkę

Pelkėje apie pelkę portretas
Labai tinkama vieta parodai - ten tikrai gili ir troški pelkė...

rep

rep portretas
Įspūdinga Maestro kūryba.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių