Rugsėjo 13-ąją "Post Proceso" teatras įgyvendins naują ir neįprastą teatrui idėją – važinėjant po skirtingas Kauno vietas vienam žiūrovui bus vedama ekskursija, kurios metu bus keliami klausimai apie mūsų realybės tikrumą.

Spektaklį "Vietos" stebės vos keli žmonės, tačiau sumanymas gana intriguojantis, kad sudomintų platesnes teatro mėgėjų gretas. Apie spektaklio eigą ir koncepciją – pokalbis su "Post Proceso" teatro įkūrėju, spektaklio režisieriumi ir aktoriumi Tomu Lagūnavičiumi.

Naująjį spektaklį jis vadina integruoto teatro pavyzdžiu, kai  veiksmas yra integruojamas į realiai vykstančią veiklą – šiuo atveju tai bus ekskursija. "Aš surenku žmonių grupę ir su jais važiuoju į tris Kauno vietas, kurios, mano nuomone, yra labai įdomios. Integruotas teatras reikalauja, kad vedantysis asmuo, šiuo atveju gidas, būtų profesionalas. Kadangi prieš penkiolika metų vesdavau ekskursijas Austrijoje, Italijoje ir kitose šalyse, turiu realios patirties kaip gidas. Tad vyksta reali veikla, į kurią yra integruojamas spektaklis", – pasakojo T.Lagūnavičius.

"Kūrinyje bus du personažai. Mes visi sėsime (aš, žiūrovas, operatorius, fotografas ir teatro kritikas) į mašiną ir važiuosime į mano parinktas vietas. Supažindindamas žiūrovą su mūsų kelionės tikslais, paleisiu įrašytą tekstą, kuriame bus diskutuojama apie mūsų realybės suvokimą. Klausant to įrašo aš gyvensiu savo gyvenimą ir vesiu realią ekskursiją. Todėl atsiras du personažai – aš, t.y. gidas, ir mano skambantis balsas. Aš reaguoju tiek į balsą, tiek į žiūrovą, nes klausiu jo, ką jis mano apie tas išsakomas idėjas, ar jis joms pritaria. Žiūrovas yra aktyviai įtraukiamas į procesą", – apie būsimą spektaklį pasakojo jo sumanytojas.

– Koks buvo spektaklio kūrybinis procesas?

– Buvo daug skaitymo, paieškų ir pačios koncepcijos brandinimo. Mano atveju spektaklio kūrimo procesas visados prasideda nuo to, kaip sukurti naujo tipo spektaklį neišeinant iš spektaklio sąvokos rėmų. Aš gerbiu teatrą ir nenoriu išeiti iš tų rėmų.

Kadangi yra daug teatro ir spektaklio apibrėžimų, sunku kartais apibrėžti, kas tai yra. Bet, pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodyne parašyta, kad spektaklis yra teatro reginys, pagrįstas dramaturgijos, vaidybos, scenografijos, plastikos, muzikos ir apšvietimo derinimu. Visa tai mašinoje bus. Mano manymu, režisierius, kurdamas spektaklį, turi įnešti kažką naujo, reikia padaryti kažką, ko anksčiau nebuvo. Kiek aš žinau, atvejo, kai mašinoje būtų suvaidinamas spektaklis, dar nebuvo. Scena tampa pats Kaunas, mašina – lokomocija scenoje, su kuria mes nuvažiuojame į vieną ar kitą vietą, kurioje yra mizanscenos. Tad vienu iš veikėjų tampa pati mašina. Esminis momentas – spektaklis nėra apribotas itališka dėžute, jis nėra tradicinėje scenos erdvėje, kuria dažniausiai apsiribojama.

Mano tikslas buvo įgyvendinti integratyvų teatrą ir pateikti jį nauja forma. Mano žiniomis, tai nebuvo daryta, ypač jei aktorius neišlipa iš mašinos. Jei išlipa ir atlieka kažkokius veiksmus, tai jau yra aliuzija į viduramžius, misterijas, kai atlikėjai išlipdavo iš vežimų, pavaidindavo ir sulipę nuvažiuodavo. Aš sąmoningai atsisakau tai daryti, kad nesikartočiau.

– Spektaklyje bus kalbama apie mūsų realybės suvokimą – ar mūsų pasaulis yra realiai apčiuopiamas, o gal jis virtualus ir kuriamas kitos planetos gyventojų? Kokia pagrindinė spektaklio idėja, kurią norėtumėte perduoti galimam žiūrovui?

– Norėčiau perduoti žinutę žiūrovams, kad jie būtų ypač atsargūs dėl savo idėjų ir minčių. Jos ne visados būna objektyvios ir stabilios, jos gali kisti. Jei per daug įtiki kažkuo, tai gali baigtis tragiškai. Kai žmonės turi kokių nors iliuzijų, kurios gali būti sukurtos išorės, sakykim, masinės informacijos priemonių, arba yra sukuriami dirbtiniai patyrimai, kurie mums primetami. Pavyzdžiui, jei ateini į kokią religinę bendruomenę, ten viskas yra sugalvota ir pritaikyta tam, kad tave paveiktų, tu tarsi dalyvauji spektaklyje. Tad mano idėja – būkite budrūs, nes tai, ką jūs matote, nebūtinai yra realybė. Vienas iš personažų bando apie tai kalbėti iš mokslinės pozicijos. Norėjau, kad sakomas scenarijus būtų kuo aiškesnis, kad žiūrovui nereikėtų per daug interpretuoti. O realioje veikloje dalyvaujantis personažas – gidas, jis yra realus veikėjas, vykdantis realią ekskursiją po tris, jo manymu, įdomiausias vietas Kaune. Idėja – ar visa tai, ką jūs matote, yra realybė, o gal tai visiška iliuzija?

– Jūsų sumanymas skamba labiau kaip performansas nei spektaklis. Kuo, jūsų manymu, skiriasi šios sąvokos ir kuriai priskirtumėte šį darbą?

– Pirmiausia tiek spektaklis, tiek performansas turi savo reikalavimus. Aišku, skirtingi kūrėjai turi skirtingus reikalavimus, pavyzdžiui, Jerzy Grotowskis turėjo du: kad būtų žiūrovas ir aktorius. Žiūrint šiuo minimalistiniu lygiu, mano spektaklis šiuos reikalavimus atitiks. Jei žiūrėtume plačiau, spektaklį gali sudaryti ir šeši dalykai – vaidyba, dramaturgija ir kiti. Visi šie elementai spektaklyje yra. Tad, jei aš įvykdau visus iškeltus reikalavimus, vadinasi, tai yra spektaklis.

Performanso esmė yra kitokia – ji turi keturis reikalavimus (vieta, laikas, atlikėjo kūnas arba daiktų plastika ir santykis su žiūrovu). Aš pritariu, kad kai kurie performanso elementai gali įeiti į spektaklį, bet spektaklis, mano nuomone, yra daugiau nei performansas. Jis, kad ir kaip teatrą interpretuotume, turi tekstą, kuris yra išbaigtas ir aiškus – jis gali būti įvairaus pobūdžio. Todėl teigiu, kad tai yra spektaklis, nes aš stengiuosi neišeiti iš jo sąvokos rėmų, tik stengiuosi jį padaryti kitokį.

– Spektaklyje žiūrovo kaip ir nebus, nebent žiūrovais laikytume likusius mašinoje sėdinčius asmenis. Taigi kas žiūrovas šiuo atveju?

– Bus vienas žiūrovas, kuriam vesiu ekskursiją ir su kuriuo realiai bendrausiu, kol teatro kritikas ir visi likę asmenys fiksuos tai, kas vyksta.

– Taigi spektaklyje žiūrovas bus dalyvis, kuris reaguos į jūsų sakomas mintis, dalyvaus pokalbyje ir panašiai. Bet kaip manote, koks yra žiūrovo vaidmuo, ko jūs šiame pastatyme iš jo tikitės?

– Šiame integratyviame spektaklyje aš tikiuosi, kad žiūrovas jame aktyviai dalyvauyų. Kiek jis įsitrauks, priklausys nuo jo nuotaikos ir kitų dalykų. Bet svarbiausia tai, kad jis iki galo neturi suvokti, kas yra realu ir kas ne. Pavyzdžiui, yra sukurti spektakliai, kuriuose imituojamos vedamos paskaitos, bet tai vis tiek imitacija. Čia, priešingai, vyks reali ekskursija. Nerealu tik tai, kad kalbama skambančiame įraše. Ten sukurti dalykai ir jie integruojami į realų veiksmą. Čia atvirkštinis procesas tam, kai spektaklyje įterpiami kažkokie realybės objektai.

Įdomus aspektas yra žodžio "menas" vertimas iš rusų kalbos, kuris reiškia "dirbtinis". Meno esmė yra dirbtinai sukurta situacija. Ekskursija nėra dirbtinai sukurta situacija, o įrašas – dirbtinis. Mano balsas yra sukurtas personažas, bet kai skamba realiai, jis gali pradėti keistis. Norėčiau, kad žiūrovas, paveiktas viso spektaklio, susimąstytų, ar visa tai, ką matome, yra realu. Pavyzdžiui, anksčiau buvo manoma, kad aplink Žemę sukasi Saulė. Yra daug elementarių vizualinių iliuzijų. Kiek dėl mentalinių iliuzijų paveikumo nusižudo žmonių, kiek dar nužudoma. Visos mentalinės iliuzijos tampa realybe, kurioje patiriame daug psichologinių ir fizinių kančių. Tas gyvenimas, skendint iliuzijose, savo įsitikinimuose, man yra itin aktualus.

– Spektakliuose pagrindinį dėmesį skiriate teatro kritikui ir perduodate jam visą galią nuspręsti, ar jūsų pastatymas išvys dienos šviesą, ar ne. Kodėl būtent orientuojatės į kritiką, jo poziciją, o ne žiūrovus, kurie taip pat gali turėti griežtą ir argumentuotą nuomonę?

– Todėl, kad manau, jog teatro kritikas labiau profesionalus. Konceptualus teatras, kuris kuria naujas idėjas, pirmiausia turi orientuotis į teatrologus, teatro kritiką, teatro istorikus – į tuos profesionalus, kurie pasako, ar tai nauji dalykai. Jei nori būti nuoširdus menininkas, kuris nebando apgauti, turi nueiti pas specialistą ir klausti, ar tavo idėja yra nauja. Tas nuoširdumas turi būti susietas su kūrybiniu siekiu, o ne finansais. Gali tas pačias idėjas paimti ir sukurti finansiškai sėkmingą spektaklį, orientuotą į komerciją.

– Spektaklio medžiaga priminė Kurto Vonneguto knygą "Skerdykla Nr. 5", kuriame pagrindinis personažas, išgyvenęs trauminę patirtį, blaškosi tarp atsiminimų, gyvenimo įvykių ir  bendravimo su ateiviais. Ar šio autoriaus kūryba turėjo jums įtakos? Iš kur sėmėtės įkvėpimo tokiai filosofiškai ir mūsų realybę kvestionuojančiai teatrinei diskusijai?

– Esu skaitęs šio autoriaus knygas ir man jos patiko, tačiau būtent šią mano medžiagą lėmė bendravimas su žmonėmis, kai jie susikuria kažkokias iliuzijas ir jose gyvena, nesuvokdami, kad ta realybė gali būti visiškai kitokia. Man įdomiau realybės stebėjimas ir žmonių noras pasiaukoti dėl kažkokios idėjos, kuri nieko bendro neturi su realybe. Kaip psichologas, aš labai gerai suprantu, kodėl taip yra, nes mes visados papildome realybę – kai kažko nesuprantame, mes kažką sugalvojame ir tuo nežinojimą užkemšame (moksliškai tai vadinama pavėluotu suvokimu). Mes judame į priekį, kažką suprantame, jei nesuprantame – grįžtame į praeitį, iš jos pasiimame kažkokias žinias, jomis pasinaudojame ir mums viskas tampa aišku, nors iš tikrųjų liekame tokie pat sutrikę. Šis procesas mane labai domina ir aš noriu apie tai kalbėti iš meninės pozicijos.

– Užsibrėžėte sau tikslą – atrasti naujas teatro formas, kurios dar nebūtų išbandytos. Kas tai paskatino? Nusivylimas šiuolaikiniu teatru, jo kūrėjais ar siekis kurti autorinę, vieno žmogaus avangardinę kryptį?

– Ir tas, ir tas. Gal nesu tiek nusivylęs, bet kai ateinu į teatrą kaip žiūrovas, noriu pamatyti kažką naujo. Kai pamatau labai gerai padarytą kūrinį, bet koncepcine prasme nematau nieko naujo arba to naujumo nėra daug, aš gailiuosi savęs kaip žiūrovo. Tada galvoju, kad reikia kažką keisti, kažką naujo sugalvoti. Mane visą gyvenimą domino noras daryti kažką naujo ir kai ateini į teatro erdvę, pastebi, kad ten daug visokiausių krypčių, režisierių, ir aš juos visus gerbiu. Savo srityje jie pasiekė unikalių rezultatų. Vis dėlto mes gyvename postmodernioje visuomenėje, kurioje viena kryptis nenuneigia kitos. Tiesiog noriu daryti kitokius dalykus, kurių nedarė niekas, ir aš sąmoningai darau meną nekomercinį, konceptualų, kad būtų galima realizuoti savo idėją. Bet pirmiausia yra idėja, kaip darysiu spektaklį, ieškau atramos taškų, žiūriu, kad būtų nauja (todėl teatro kritikas tampa ypač svarbus), o po to kuriu spektaklį. Man neįdomu jį dvidešimt kartų kartoti. Aš suvaidinau, mes spektaklį užfiksavome, o po to judu naujos idėjos ir jos įgyvendinimo link. Aš save šiandienėje teatro erdvėje būtent tokį ir įsivaizduoju. Šiuo momentu neprisirišu nė prie vienos idėjos ar koncepcijos.