Svarbiausias Lietuvoje

Pasak Taikomosios dailės skyriaus rinkinių saugotojos Ritos Kišonienės, muziejuje šiuo metu saugoma daugiau jei dvi dešimtys lobių. Keturis jų sudaro ne tik monetos, bet ir brangiųjų metalų dirbiniai.

"Muziejaus pareiga – išsaugoti lobius ateities kartoms, svarbu, kad jie išliktų nepakitusios būklės. Tad mūsų saugyklose visomis išgalėmis stengiamės juos apsaugoti nuo žalingo aplinkos poveikio. Tiesa, ypatingų parodų metu lobiai būna atveriami ir lankytojams", – pasakojo ji.

Vertingiausias iš saugomųjų muziejuje – Nasvytalių lobis. Tai svarbiausias istoriniu ir materialiniu požiūriu Lietuvoje aptiktas radinys. 1926 m. Nasvytalių kaime, Šilalės rajone, šį aukso lobį beardamas žemę aptiko ūkininkas Juozas Radžius. Dalį radinio iš šio nupirko kunigas A.Mylimas. Pradėjus sklisti kalboms apie radybas, įvykį ėmė tirti policija.

Muziejus iš kunigo įsigijo 228 auksines monetas, 2 auksinius žiedus su brangakmeniais, sidabro šaukštų, puošnaus kaklo papuošalo dalis. Lėšų visam lobiui įsigyti neužteko, tad 70 aukso monetų buvo grąžintos.

Jeigu apie visą laikmetį spręsime pagal vieną lobį, nematysime viso vaizdo. Kuo daugiau randame lobių, tuo geriau galime suprasti šalies prekybos ryšių istoriją.

"Šis lobis daugybę metų visuomenei buvo uždaras, nes neturėjome aukso demonstracijai reikalingų sąlygų, – pasakojo M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriaus vadovas Ignas Narbutas, –  Prieš kelerius metus dalį jo jau eksponavome jubiliejinėje parodoje, o praėjusią žiemą keletą eksponatų paskolinome Šilalėje rengtai vienos dienos ekspozicijai. Lobis buvo aptiktas būtent čia, tad miestelio žmonėms suteikėme galimybę jį pamatyti."

Unikalus radinys

Manoma, kad lobis galėjo būti užkastas XVII–XVIII a. Anot specialisto, auksinės šio lobio monetos yra gana unikalios, kadangi daugelis jų Lietuvoje buvo aptiktos pirmą kartą. Kolekciją sudaro daugiausia dukatai, 1497–1662 m. kaldinti Olandijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Italijoje, Austrijoje, Čekijoje, tarp jų – ir rečiau Lietuvoje pasitaikantys Osmanų imperijos pinigai.

"Auksinių monetų lobiai, net ir kalbant platesniu mastu, nėra dažnai randami, – atkreipė dėmesį I.Narbutas. – Nors atsiradus metalo ieškikliams, istorinių vertybių aptinkama vis daugiau, tai dažniausiai būna sidabro monetos."

Įdomūs ir lobį sudarantys sidabriniai šaukštai bei juvelyriniai dirbiniai. Pasak R.Kišonienės, ant kai kurių šaukštų išgraviruoti keturi giminių herbai byloja, kad jie priklausė itin aukšto luomo žmonėms. "Aptikti Pobogo, Ravič (Rava), Šeligos ir Liubičo herbai. Vis dėlto, juos naudojusios giminės labai plačios, tad sunku liniją nuvesti iki konkrečių asmenų", – pasakojo ji.

Lobyje buvusių šaukštų formos skirtingos, jie priklausė ne vienam asmeniui. "Du pažymėti auksakalio ženklais, kurie kol kas neišaiškinti. Galbūt ateityje daugiau faktų sužinoti padės palyginimo metodai", – vylėsi specialistė.

Tarp muziejuje Kaune saugomo Nasvytalių lobio objektų – auksiniai žiedai, sidabriniai šaukštai, kaklo papuošalas.

Pradėjusi tyrinėti lobį, R.Kišonienė rado informacijos, kad panašiai dekoruotas šaukštas saugomas ir Nacionaliniame Gdansko muziejuje, o Nasvytalių lobio šaukštus primenančių formų stalo įrankiai laikomi Karališkojoje Vavelio pilyje Krokuvoje, taip pat Sankt Peterburgo Valstybiniame Ermitaže.

"Reikėtų daugiau pasidomėti buvusiais juvelyrikos meno centrais dabartiniuose Gdansko ir Vroclavo miestuose. Juk į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas meistrai daugiausia atvykdavo iš vokiškų – Augsburgo, Hamburgo, Niurnbergo ar Liubeko miestų", – pastebėjo istorikė.

Vieną renesanso stiliaus lobio žiedą puošia safyras, o kitą – dūminis kvarcas. "Anksčiau manyta, kad tai – deimantas, kadangi akmuo apskaldytas netaisyklingai ir sukelia deimanto žibėjimo įspūdį. Šalia rastos ir penkios kaklo papuošalo dalys, puoštos puošniomis granato ir stiklo akutėmis. Tiesa, likusios tik keletas jų, kitos buvo grubiai išlupinėtos", – atradimais dalijosi pašbekovė.

Nasvytalių lobio kilmė nėra aiški, todėl jo radybos paskatino įvairias legendas. Pavyzdžiui, kad tai – iš Lietuvos besitraukusio švedų kariuomenės vado nuosavybė. Tačiau tikrosios tiesos, anot I.Narbuto, niekas nesužinos. "Tuo metu Lietuvoje buvo neramūs laikai. Monetas karo veiksmų metu galėjo užkasti ir švedai, ir kas nors, besislapstęs nuo jų, – svarstė numizmatikos ekspertas. – Kiekvienas lobis yra paslaptis, juk jis ir buvo paslėptas, kad niekas nerastų. Kai šeimininkas žuvo arba tiesiog nebegalėjo grįžti pasiimti savo nuosavybės, tikroji jo istorija išnyko visiems laikams."

Vis dėlto, pasak specialisto, nors ir paslaptingas, lobis gali daug papasakoti apie to meto Lietuvos politinę ir ekonominę situaciją. "Mums, numizmatams, jis pirmiausia atskleidžia, kokios monetos tuo metu cirkuliavo šalyje. Iš tikrųjų, XVI–XVIII a. Lietuvoje vyko itin intensyvus bendravimas su visa Europa. Čia lankydavosi marga publika – italai, prancūzai, švedai, olandai", – sakė jis.

"Lobis kaip vienetas yra vertingesnis nei paskyros monetėlės", – pabrėžia dr. I.Narbutas.

Pražūtinga savivalė

Nors ir ne toks vertingas, tačiau itin reikšmingas, anot I.Narbuto, ir neseniai Laisvės alėjoje rastas lobis. "Tai didžiausias per pastaruosius 30 metų Kaune aptiktas lobis. Jį sudaro net 749 sidabro monetos. Nuo 1995 m., kai Kaune rastas benediktinių lobis, ilgą laiką nieko panašaus nebuvo užfiksuota", – pastebėjo istorikas, primindamas, kad pastarojo istorija nėra laiminga: apie radybas nebuvo pranešta, todėl dalis vertybių prarasta.

"Tik spaudoje pasirodžius pranešimui, apie įvykį sužinojo muziejininkai. Pranešta policijai, tačiau dalis lobio jau buvo išdalyta. Muziejų pasiekė tik aštuoni dukatai ir keturios Žygimanto Augusto laikų sidabrinės monetos", – apgailestavo I.Narbutas.

"Lobis, visų pirma, yra mūsų istorinis paveldas, turintis didelę reikšmę įvairių sričių mokslininkams. Deja, juodieji archeologai ir įvairaus plauko mėgėjai neretai susigundo galimybe radinį pasilikti sau, pradeda jį pardavinėti. Vis dėlto, lobis kaip vienetas yra vertingesnis nei paskyros monetėlės, todėl iš tokios veiklos radėjui naudos mažai, o visuomenei žala didelė", – apie nedalomo lobio vertę sakė jis.

Pasak pašnekovo, žvelgiant į tarpukario dokumentus, matyti, kad anuomet žmonės buvo itin sąmoningi ir suinteresuoti išsaugoti mūsų istoriją. "Nasvytalių lobis taip pat buvo surinktas tik pilietiškų asmenų dėka", – atskleidė I.Narbutas.

Specialistas priminė – Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas įtvirtina, kad už rastą istorinę ar kultūrinę vertę turintį lobį yra numatytas atlygis. 100 proc. – jeigu radinys aptiktas savose valdose, 25 proc. – jeigu jis rastas kitoje vietoje atsitiktinai arba su savininko leidimu ieškoti.

"Lietuvos įstatymai garantuoja, kad teisėtiems radėjams bus atitinkamai atlyginta, todėl radus lobį nereikia bijoti kreiptis į specialistus", – skatino I.Narbutas.

Vasarą aptiktas Laisvės alėjos lobis kelis mėnesius buvo kruopščiai valomas, kadangi sidabro monetas stipriai paveikė aplinka. Vis dėlto, jau nuo kovo 1-osios jis bus pristatytas visuomenei.

Prieš eksponavimą Laisvės alėjoje rastos monetos buvo kruopščiai nuvalytos ir ištirtos.

"Nasvytalių lobio atsiradimo istorija nėra aiški, o Laisvės alėjos radinį galima susieti su XVI a. mieste siautėjusiu maru. Įmanoma beveik tiksliai nuspėti, kada jis buvo užkastas, kadangi radinyje labai daug vieno laikotarpio monetų, – daugiausia 1556–1566 m.", – pasakojo I.Narbutas.

Pasak specialisto, lobio savininkas jį tikriausiai užkasė bėgdamas iš miesto: anuomet dabartinė Laisvės alėjos teritorija priklausė užmiesčiui. "Pinigus užkasęs asmuo greičiausiai buvo smulkus to meto verslininkas. Monetų vertė sudaro apie 250 grašių. Palyginimui, karvė tais laikais kainavo apie 120–160 grašių. Tad materialios vertės lobyje nedaug, tačiau labai svarbus jo istorinis kontekstas", – intrigavo I.Narbutas.

Pradingę amžiams

Pasak pašnekovo, lobis rodo, kad XVI a. buvo daug prekiaujama su Lenkijos valdoma Prūsija, Vokietijos pasienio kraštais. "Aptiktos svetimų kraštų monetos kaldintos daugiausia mažose miestų-valstybių kalyklose: Gdansko, Elbingo, Brandenburgo-Krosnos. Tai atskleidžia pagrindinius to meto miesto prekybos kelius. O, pavyzdžiui, Vytauto laikų lobiuose matomos Čekijos, Moldavijos monetos", – vardijo istorikas.

Vis dėlto, I.Narbuto teigimu, kiekvienas lobis yra daugiau mažiau atsitiktinis. "Juk vienas tuo metu gyvenęs žmogus galėjo prekiauti su Lenkija, o kitas – su Vokietija. Jeigu apie visą laikmetį spręsime pagal vieną lobį, nematysime viso vaizdo. Kuo daugiau randame lobių, tuo geriau galime suprasti šalies prekybos ryšių istoriją", – pabrėžė pašnekovas.

Tai didžiausias per pastaruosius 30 metų Kaune aptiktas lobis. Jį sudaro net 749 sidabro monetos.

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fonduose saugoma įdomių ir reikšmingų lobių, tačiau ilgą laiką tiesiog nebuvo sąlygų jiems pristatyti. Vis dėlto, šiuo metu muziejus rengiasi naujai ekspozicijai, tad dalis lobių bus atverti visuomenei.

I.Narbutas atkreipė dėmesį, kad lobiai mūsų šalies muziejuose pradėti kaupti tik tarpukariu. Rusijos imperijos valdymo laikais daugybė Lietuvos teritorijoje rastų lobių buvo išvežti į Rusiją ir šiandien mūsų tyrėjams nepasiekiami. "Rusų muziejininkai pasakojo, kad revoliucijos metais varinės Lietuvos lobių monetos buvo konfiskuotos ir sulydytos šaudmenų gamybai", – atskleidė I.Narbutas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui į Maskvą buvo išvežti ne mažiau kaip 47 Vilniaus senienų muziejuje saugoti lobiai. "Išlikusi Lietuvoje rastų lobių dalis veikiausiai stovi kur nors užantspauduotose dėžėse, kurių niekas netyrinėja. Nors galime pasiekti Rusijos Imperatoriškosios archeologijos komisijos ataskaitas, informacijos jose nedaug. Todėl kiekvienas šiandien randamas lobis tyrinėtojams yra itin svarbus istoriniu ir kultūriniu atžvilgiu", – pokalbį baigė jis.

Suradimo istorija

2018 m. birželio 25 d., vykdant Laisvės alėjos rekonstrukciją, ties pastatu Laisvės al. 87, priešais įėjimą į Kauno valstybinį lėlių teatrą, liepų alėjoje atkastos 356 moliniame inde laikytos senovinės monetos. Beveik 500 metų senumo lobis buvo surastas 80–70 cm gylyje. Jau tą pačią dieną, sustojus rekonstrukcijos darbams, buvo iškviestas archeologas Dainius Balčiūnas. Jis ir pradėjo pirminius lobio vietos archeologinius tyrimus. Pasinaudodamas metalo detektoriumi, archeologas iškastose žemėse surado dar 393 monetas bei puodyninio koklio šukes.

54 proc., sudaro smulkių nominalų monetos (denarai). Lobyje randama ir vidutinės vertės monetų: 1/2 grašio, grašiai, 2 grašiai ir 3 grašiai.

Lobis priklauso valakų reformos periodui. Šio XVI a. 6–8 deš. laikotarpio lobių Lietuvoje rasta apie 20, tačiau dauguma iš jų žinoma tik iš rašytinių šaltinių. Lietuvos muziejuose saugomi tik septynių lobių monetų kompleksai: Vilniaus, Miesteliškių, Telšių, Vanagų, Labardžių, Ūdrijos, Daugalionių II. Beveik visi kompleksai – nevisiškai išlikę lobiai. Tik Vanagų ir Labardžių lobiai pasižymi didesne monetų įvairove, būdinga Kaune rastajam lobiui, tačiau jam neprilygsta. Nė viename šių lobių tarp ankstyviausių monetų neužfiksuota lenkiškų Jogailos pusgrašių, kurių yra Kauno lobyje.

Laisvės alėjos lobis ypatingas tuo, kad jame dominuoja smulkiausio nominalo monetos. Dažniausiai randamuose šio laikotarpio lobiuose dominuoja 1/2 grašio nominalo monetos.

Retos monetos yra ir Žygimanto Senojo bei Žygimanto Augusto LDK grašiai. Taip pat lobis labai vertingas ir dėl didelio skaičiaus denarų bei jų datų įvairovės. Tam tikrų kaldinimo metų denarų buvo žinomos vos kelios monetos. Rastas lobis yra vertingas ir dėl retai Lietuvoje randamų kitų monetų: Elbingo–Gdansko denaro, Brandenburgo–Krosnos grašių. Iš to, kad lobyje nėra gausiai kaldintų 1567, 1569 ir 1570 m. 2 denarų monetų, galima daryti išvadą, jog lobis buvo paslėptas apie 1567 metus.

Specialistai 749 monetų lobį pagal šių dienų rinkos kainą įvertino 40 650 eurų.

Kas? Laisvės alėjos lobio pristatymas visuomenei.

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? nuo kovo 2 d. iki birželio 30 d.