Netikusi rekonstrukcija

Prieš kelerius metus buvo paaukštintas Kauno pilies bokštas, tačiau atlikti darbai sulaukė nemažai kritikos. Pilies istorija besidomintis įstaigos "Kauno tvirtovės projektai" vadovas Valdas Rakutis tikino, kad pridėti elementai neatitinka istorinių faktų.

Istorikas Kauno pilimi domisi nuo 1994 m. Tuomet jis dirbo karo muziejuje ir buvo atsakingas už pilį. Jam teko nemažai domėtis ir kitomis Baltijos valstybių tvirtovėmis, todėl po 2010 m. atliktos Kauno pilies rekonstrukcijos negalėjo patikėti tuo, ką pamatė. V.Rakutis tikino, kad projektą rengę ir įgyvendinę žmonės pademonstravo visišką neišmanymą.

"Niekas į Kauno pilį nežiūrėjo kaip į funkcionalų pastatą, skirtą gynybai. Bažnyčia skirta melstis, ten yra navos, altorius ir kitos sudėtinės dalys, tad niekam nešauna į galvą jų vietoje įrengti laiptus. Deja, su pilimi elgiamasi bet kaip. Ji turi savo statybos logiką, todėl čia taip pat turi būti privalomi elementai", – tikino pilių tyrinėtojas.

V.Rakutis sakė nežinantis, ką reikia daryti su jau prie bokšto prilipintais ažūro elementais. Jis tikina, kad klaidą ištaisyti turėtų tie, kurie ją ir padarė.

Istorikas pabrėžė, kad po rekonstrukcijos nebuvo atkurtos šaudymo angos. Taip pat didelė klaida – ant sienos vedantys laiptai. Tokių detalių senovinėse pilyse negalėjo būti, nes ant sienų buvo galima patekti tik iš vidaus.

"Daugumą pilių priešai paimdavo netikėtai, kai slapta naktį kas nors įlįsdavo ir atidarydavo vartus. Dėl to pilis turėjo būti pritaikyta staigiam puolimui atremti ir į ją nebuvo galima lengvai patekti. Net į bokštą negalėjai tiesiogiai patekti. Dabar laiptai žmogui sudaro vaizdą, kad seniau į pilis būtent taip būdavo patenkama", – atliktus darbus kritikavo V.Rakutis.

Netylant kalboms apie tolesnį Kauno pilies atstatymo etapą, istorikas tvirtino, kad pirmiausia turi būti atlikti tyrimai, surinkti palyginamieji architektūriniai šaltiniai, susipažinta su analogiškais išlikusiais statiniais artimose valstybėse, kad būtų išsiaiškinta, kaip buvo statytos XIV a. pab.–XV a. pirmosios pusės pilys, o tik tuomet būtų galima imtis darbų. Paveldo departamentas atsižvelgė į išsakytas pastabas ir neleido toliau pilies atstatyti tol, kol nebus atlikti palyginamieji architektūriniai tyrimai. Kauno savivaldybė skyrė lėšų ir 2015 m. vasarą buvo organizuotos keturios ekspedicijos.

Ekspedicijos maršrutas

Iki šiol išlikę pilies fragmentai greičiausiai statyti XIV a. pradžioje, po Žalgirio mūšio. Ši pilis išdygo senosios pilies vietoje, kuri kryžiuočių buvo sugriauta XIV a. viduryje. Archeologas Algirdas Žalnierius teigė, kad statyti naują pilį buvo bandoma dar tame pačiame šimtmetyje, tačiau tai patvirtinančių neginčijamų šaltinių nėra.

V.Rakutis tikino, kad XV a. nebuvo visuotinai prieinamų teorinių darbų, kaip statyti karines tvirtoves, kiekvienas meistras statė savitai, atsižvelgiant į pilies vietą, užsakovo pageidavimus, finansines galimybes. Tačiau vis tiek buvo laikomasi panašių taisyklių, kurias diktavo patirtis ir karinės logikos būtinybė. Kauno pilis – ne išimtis. Joje aptinkami ir kitų šalių tvirtovėse naudoti elementai, todėl ekspedicijos organizatoriai atsirinko pilis, kurios gali būti panašios į Kauno pilį, ir leidosi jų iš arčiau apžiūrėti.

"Iškėlėme hipotezes, kas galėjo pilį statyti. Labiausiai tikėtina, kad Kauno pilį statė kryžiuočių meistrai arba specialistai, kurie dirbo ir pas juos, ir pas mus. Nuo seno buvo kalbama, kad Kauno pilis buvo labai panaši į Bitovo (vok. Bȕtow, lenk. Bytow) pilį, esančią dabartinėje Lenkijoje. Ji yra nuo Marienburgo į vakarus", – apie maršruto sudarymo schemą kalbėjo pilių tyrinėtojas.

Ekspedicijos dalyvis architektas ir M.K.Čiurlionio nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Linkus mano, kad mūsų pilis gali būti panaši į Mozūrijos pilis, nes jie XIII–XIV a. buvo susigiminiavę, bendravo su mūsų kunigaikščiais. Dar viena ekspedicijos kryptis – Livonijos pilys, nes jose buvo pastebėta vizualių panašumų. Taip susidėliojo visos ekspedicijos kryptys: į dabar Lenkijai priklausančias kryžiuočių žemes, aplankant Mozūrijos pilis, į Latviją ir į Lietuvos pilis – Vilnių ir Trakus, kurios statytos panašiu metu.

V.Rakutis prisipažįsta, kad į tokias ekspedicijas jie leidosi neturėdami patirties. Buvo sunku planuoti laiką, kai nežinai, ką rasi. Štai Bitovo pilyje nebuvo reikalingo specialisto, bet ekspedicijos nariams buvo leista pasižvalgyti bibliotekoje ir ten jie pasisėmė daug vertingos informacijos.