Lietuvos futbolo rinktinės gerbėjų nuotykiai Žilinoje

Slovakijos ir Lietuvos rinktinių lygiąsias 1:1 pasaulio čempionato atrankos mače Žilinos stadione matė per tris su puse šimto lietuvių. Netolima  (nesiekusi net 1000 kilometrų) ir nebrangi išvyka sutraukė juos į du skirtingus sektorius. Per du šimtai aktyviųjų fanų buvo užvartėje, apie pusantro šimto ramesnių Lietuvos rinktinės gerbėjų – centrinės tribūnos kampe.

Didžioji dauguma abiejų šių lietuvių grupių į Šiaurės Slovakijos miestelį suvažiavo autobusais, autobusiukais, automobiliais, išeiviai iš Didžiosios Britanijos atskrido lėktuvais į artimiausius Pietų Lenkijos oro uostus. T. y. – tradiciškai populiariais lietuvių keliavimo būdais.

Traukiniais pasiekti rungtynių vietą ryžosi kelios nedidelės grupės aistruolių.

Kelionė pirmyn


Iš Vilniaus išvykome keturiese automobiliu. Kaip visada kažkas kažkur vėlavo, kažkas kažko nespėjo ir išvažiuojant suskaičiavome, kad iki traukinio išvykimo iš Suvalkų geležinkelio stoties mums liko trys valandos. Į Suvalkus iš Lietuvos galima patekti kartą per parą vykstančiu traukiniu už neviliojančią kainą. Todėl pirmąją sieną visada pravartu kirsti kokiu automobiliu. Ir palikus jį tenai laukti šeimininkų sugrįžtant, skubėti į Balstogės traukinį.

Vos išlipę Varšuvos perone sutikome porą nuo savo grupės pasimetusių kauniečių. Tiesa, ilgai bendrauti su jais neteko, nes tie vyrukai skubėjo pas savo draugus į Krokuvą, kur į Žiliną taip pat traukiniais keliaujantys „Kauno“ fanai leido laiką vietos viešbutyje. Mums viešbutį atstojo naktinis traukinys į Katovicus.

Praėjus porai metų nuo ankstesnio apsilankymo Katovicuose, stoties atpažinti nepavyko. Iš didžiulio, erdvaus pastato liko palyginus nedidelė modernizuota salė su eskalatoriais tingintiems užlipti penkis laiptelius, užtat be Lenkijai įprastos virtinės greito maisto kioskelių, prekiaujančių dieną-naktį. Dabar pakeleivis Katovicuose pasistiprinti gali tik keliuose žinomų prekės ženklų greito maisto restoranuose, kas labai priminė ne Lenkijos, o Vokietijos stotis.

Kadangi ir tų restoranų kainos buvo labiau panašios į vokiškas nei į lenkiškas, naktipiečių atsisakėme ir pavažiavę dar dviem traukinukais, ankstyvą rytą atsidūrėme Lenkijos-Čekijos pasienio mieste.

Miestas Ciešynas arba Česky Tešinas turi du pavadinimus: lenkišką ir čekišką bei lenkišką ir čekišką geležinkelio stotis. Iš vienos į kitą neskubant nueinama per gerą pusvalandį. Prieš šalims pasirašant Šengeno sutartį, tas pasivaikščiojimas užėmė šiek tiek ilgiau, nes kertant dviejų valstybių sieną, reikėdavo kiek sugaišti, kol pareigūnai atliks pasų kontrolę.

Ilgai nelaukę čekiškoje pasienio miestelio stotyje sulipome į traukinį ir pusę dešimtos ryto išlipome Žilinoje.

Žilina

Ryte Žilina buvo visiškai slovakiška. Dauguma lietuvių jos buvo dar nepasiekę, kita dalis - tysojo savo viešbučiuose. Įdienojus jau matėsi viena kita lietuvių grupė, o pavakare Žilinos centras atrodė panašesnis į futbolo laukiantį Lietuvos, o ne Slovakijos miestą. Lietuvių buvo pilna baruose, gatvėje, suvenyrų parduotuvėlėse.

Skirtingai, nei Graikijoje ar Bosnijoje, kur dauguma žmonių į stadioną atvykdavo, kaip kas išmano, Žilinoje aktyviausias Lietuvos rinktinės aistruolių sektorius susivienijo.

Iki rungtynių likus trims valandoms ėmė sklisti žinia apie vienos Lietuvos televizijos pranešimą, kad kažkuri Lietuvos rinktinės gerbėjų grupė buvo užpulta vietos futbolo chuliganų. Prieš porą valandų prieš rungtynes visi aktyviojo sektoriaus lietuviai susirinko centrinėje Žilinos gatvėje prie vieno barų ir nesiskirstė.

Tiesa nukentėjusių nepavyko rasti nei tarp susirinkusiųjų, nei skambinant telefonais LFF užsakytu transportu atvežtiems lietuviams.

Apie kažkokius neramumus, apie kuriuos buvo kalbama Lietuvoje, vietoje nebuvo girdėjęs niekas.

Kaip ten bebūtų, tas keistas lietuviškosios TV pranešimas suvienijo svečių aistruolius ir į rungtynes jie nužygiavo kolona, skanduodami ir dainuodami.

Stadione

„Žilinos“ klubo stadione yra įkurta koplyčia. Klubo savininkas yra labai religingas ir pasirūpino ja 11 tūkstančių žiūrovų talpinančiame stadione. Nei koplyčia, nei vietos futbolo rinktinė tiek slovakų į rungtynes nesutraukė. Rungtynes stebėjo apie 5 tūkstančius žiūrovų.

Nepaisant to, kad visą dieną Žilinos centre buvo dalijami lankstinukai, skelbiantys, kad kovo 22-oji yra optimizmo diena, vietos futbolo mėgėjai optimizmu netryško. Daugelis jų yra nusivylę savo šalies rinktine, kai kurie prognozavo pergalę lietuviams.

Jokių pykčių su vietos futbolo gerbėjais nebuvo. Jei nelaikytume tokiais vietos apsauginių. Po rungtynių įsiveržę į lietuvių sektorių jie puolė daužyti besiruošiančius išeiti lietuvius teleskopinėmis lazdomis.



Vieną jauną klaipėdietį sulaikę apsaugos darbuotojai, aprimus mūšiui gana nerišliai aiškino puolimą tuo, kad tas vaikinas po pirmą kėlinį Darvydo Šerno pelnyto įvarčio uždegė fakelą, vėliau bandė prikergti jam užpuolimo metu sulaužytą kėdę, o lietuviams pasiūlius apmokėti tos kėdės nuostolį, ar baudą, vyruką kaip niekur nieko paleido.

Kas ir kaip išprovokavo šį išpuolį, taip ir nesupratome. Nebent apsaugos darbuotojai buvo ypač nepatenkinti rezultatu.

Grįžimas


Naktį šalti snieguotuose Beskidų kalnuose nesinorėjo ir dviese įsiprašėme į vieną lietuvių autobusą, kad pametėtų iki pirmo Lenkijos miesto, turinčio didesnę geležinkelio stotį, kurioje galima įlipti į naktinį traukinį.

Tiesa, Katovicų priemiesčius pramiegojome, tad teko išlipti Čenstochovos pakraštyje. Idėjai pagauti vietos taksi ir nukeliauti į stotį iškilo šiokių tokių kliūčių. Lūkuriuojančių mūsų taksi automobilių nesimatė, o veikiausia blogos nuotaikos benzino kolonėlės darbuotojas pareiškė nei žinąs, nei galįs sužinoti taksi dispečerės numerį.

Šiek tiek paklaidžiojus dešimties laipsnių šaltyje, pavyko surasti du benaktinėjančius vietinius. Ir netrukus taksi automobiliu riedėjome į stotį.

Vairuotojas, sužinojęs, kad nesame vietos gyventojai, tarifą tuoj perjungė į brangesnį, bet tai kišenei labai neatsiliepė – pasivažinėjimas kainavo 28 zlotus.

Užtat iš pokalbio su vairuotoju buvo galima sužinoti, kad visi Lenkijos politikai yra korumpuoti, Čenstochovos miestas kenčia nuo didelės bedarbystės, nemaža tautos ir elito socialinė atskirtis, ir pasijusti, kaip tėvynėje, Lietuvos taksistui kalbant apie kurį nors Lietuvos miestą.

„Iš tikrųjų mes lenkai ir jūs lietuviai – panašūs, ir kodėl mes pykstamės?“ – išvadą darė vairuotojas.

Paklaidžiojimas po Čenstochovos pakraščius nulėmė, kad į greitąjį traukinį, į kurį planavome patekti, pavėlavome pusvalandžiu ir teko šiek tiek pakeisti maršrutą. Ir vietoj planuotos pavakarės, namuose atsidurti jau po dešimtos vakaro.

O dar prieš jį pakeičiant, dar teko susidurti su vietiniais Lenkijos rinktinės fanais, atvykusiais iš Varšuvoje vykusių lenkų rungtynių su Ukraina. Nors Varšuvos traukinį dėl visa ko pasitiko policijos ekipažas, Čenstochovos aistruoliai nebent pažadino apsnūdusios stoties prieigas garsiomis skanduotėmis. Smurtauti jie nebuvo nusiteikę.

Iš Čenstochovos išvykę paryčiais, automobilį, tebestovintį Suvalkuose pasiekėme prieš sutemstant keturiais traukiniais.

Koliuškų miestelyje įsiminė dviratininkai, važinėjantys per sniegą ir ledą. Tokių buvo ne vienas-kitas. Per keliasdešimt minučių, praleistų tenai laukiant traukinio, matėme bent penkis solidaus amžiaus vyrus ir moteris, įveikiančius sniegynus dviračiais, gerokai apsnigtų dviračių, prirakintų laikinam stovėjimui.

Vaikščiojantis šalia Varšuvos stoties jutome bene žemiausią per išvyką oro temperatūrą. Vėliau - kuo toliau į šiaurę važiavome, tuo labiau šilo.

Visa kelionė kainavo 218 litų. Keliavome dešimtimi traukinių, dviem automobiliais ir vienu autobusu.




NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių