Šiandien buvęs Lietuvos prezidentas švenčia 85-ąjį gimtadienį. Visas prezidento gyvenimas tampriai susietas su sportu.

Spinduliuojantis energija ir trykštantis sveikata V. Adamkus – spalvinga ir neeilinė  asmenybė. Praeityje jis – puikus lengvaatletis, dukart tapęs Europos pavergtųjų tautų olimpiados čempionu ir medalininku, Lietuvos 100 m bėgimo distancijos rekordininkas. Puikus sporto organizatorius.

Ne vienas manė, kad jis, aktyvus sportininkas ir sporto organizatorius, savo gyvenimą ir toliau sies su sportu, taps treneriu ar sporto darbuotoju. Tačiau taip neatsitiko. V. Adamkus tapo tuo, apie ką nė nesvajojo, – pelnė Lietuvos žmonių simpatijas ir buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu.

Sidnėjaus olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė sako, kad jai prezidentas V. Adamkus – žmogus iš didžiosios raidės, jis tikrai nusipelno didelės mūsų tautos pagarbos ir dėkingumo.

Kaip jaučiatės jubiliejaus išvakarėse? – paklausiau V. Adamkaus.

Nemanau, kad vienokia ar kitokia sukaktis turi įtakos tam, kai dar yra energijos, laiko sveikata, idealai dega širdyje. Manau, kad data neturi didelės reikšmės. Esu kupinas įvairių idėjų ir, jeigu sveikata tikrai leis, tikiuosi būti naudingas ir aplinkai, ir vieną kitą darbą dar nuveikti. Turint omenyje sportinę visuomenę, visą laiką save laikau aktyviu sporto šeimos nariu, tokiu tikrai pasiliksiu ir ateityje.

Kaip vertinate savo metus? Juk ne kiekvienam pavyksta tiek nugyventi?

Žiūrint kuriuo požiūriu. 85 – labai gražus skaičius. Kai dėl mano fizinės būklės, tai 100 m distancijos nenubėgčiau tokiu tempu, kaip savo jaunystės metais, tačiau jaučiuosi labai gerai. Norėčiau, kad visi 85-metiniai būtų tokios pačios fizinės kondicijos, kaip aš šiandien jaučiuosi. Kai dėl mano mąstymo, tai, manau, jis nė kiek nėra metų veikiamas.

Sulaukus tokio garbingo amžiaus, spinduliuojate energija, žingsnis spartus, laikysena pasitempusi. Kur viso to paslaptis?

Tų  komplimentų man gal ir per daug. Kai dėl žmogaus veiklumo, tai turbūt pagrindinis motyvas – dar ir dvasinės nuostatos. Kol žmogus turi norą ir tikslą įprasminti savo gyvenimą, jis neturi suglebti, varžytis, kad nedarysiu vieno ar kito, bet turi išlaikyti savo ryžtą, būti gyvybingas, veiklus.

Tie motyvai – viena iš charakterio savybių, toks nusistatymas ir mane išlaiko aktyvų – toks tikiuosi būti ir toliau, kol amžius savo padarys, kai fiziškai organizmas negalės atlikti to, ką galiu šiandien padaryti.

Kur išmokote meno vadovauti? Buvote Amerikos Vidurio Vakarų  regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratorius, o dvi kadencijas – Lietuvos prezidentas.

Manau, kad to išmokti iš vadovėlių negalima. Gyvenime galima susipažinti su esamomis santvarkomis, idėjomis, ideologijomis ir visa kita. Vadovavimas, manau, turi būti gal net paties žmogaus prigimtyje. Kiekvienas mūsų nusprendžia arba turi tam tikrą polinkį viena ar kita linkme nukreipti savo gyvenimą.

Viskas ateina savaime. Tikrai galiu pasakyti, kad niekur to meno nesimokiau, bet buvau atviras kitų patirčiai. Domėjausi kitais man įdomiais buvusiais, šio to gyvenime pasiekusiais žmonėmis. Domėjausi jų idėjomis, atliktais darbais. Vienas kitas dalykas perėjo ir man, bandžiau pritaikyti savo mąstymui, logikai.

Viena, ką galiu pasakyti: jeigu nori ko nors gyvenime pasiekti, turi būti atviras ir stengtis įgyti daugiau žinių, susipažinti su istoriniais įvykiais, istorinėmis asmenybėmis. Prie viso šito dar reikėtų pridurti pagarbą ir meilę artimui. Tai skatina dirbti, veikti ir, kaip jūs sakote, net bandyti vadovauti.

Kas gyvenime jus labiausiai džiugina ir kada būnate laimingas?

Kai pajuntu, kad prisiimtus darbus pavyksta atlikti, matau, kad jie atneša ir džiaugsmą, ir naudą artimui, – tai daro mane laimingą  ir patenkintą. Kadangi jaučiu pagarbą ir meilę žmonėms, noriu su jais draugauti ir bendrauti, o kai matau, kad jie laimingi, tada ir aš būnu laimingas.

Tikrai turiu būti dėkingas savo likimui ar aplinkybėms, suteikusioms man galimybę realizuoti labai daug savo troškimų, norų ir pasijusti laimingu žmogumi.

Ar jūsų sportinė rutina ir toliau ta pati: dviratis, plaukimas, vaikščiojimas?

Taip, išlaikau tą rutiną. Jos ėmiausi ir tol, kol pajėgsiu, bandysiu išlaikyti ir toliau.

Girdžiu sakant, kad Valdui Adamkui daug sveikatos ir jėgų  atėmė tos dvi prezidento kadencijos ir tai jam sutrukdys sulaukti 100 metų.

Nemanau, kad būtų galima paimti ir atrėžti, kad būtent tos pareigos. Kartais galvoju, kad galbūt net tas darbas, įsipareigojimas, atsakomybės jausmas, naujovės ir galimybės, atsiverčiančios prieš mano akis, praktiškai sustiprino mane. Man tai nebuvo krūvis, o savotiškas džiaugsmas, kad turiu galimybę dirbti – tai, manau, palaikė mane ir turėtų palaikyti kiekvieną žmogų.

Ponia Alma vėl nemato jūsų namuose, ir toliau esate labai užsiėmęs, nėra laiko kada ilsėtis...

Alma iš tikrųjų labiausiai nukenčia, nes, kaip ten būtų, nemažą laiko dalį reikia skirti tiems uždaviniams, kuriuos sau esu išsikėlęs. Tačiau kiekvieną laisvesnę minutę, kurią turime, stengiamės leisti kartu, džiaugtis gyvenimu. Turime ir bendrų tikslų, vienas kitą paremiame, suprantame ir tai nepasidaro našta, nesukelia jokios įtampos.

Reikėtų  sakyti taip: suprasdami ir paremdami vienas kitą, užpildome tą  tarpą, kai darbai mus tam tikrą laiką atskiria vieną  nuo kito. Tačiau tai – normalus gyvenimas ir žinau, kad Alma į tai nežiūri kaip į kokį nors trūkumą. Šiuo atžvilgiu ji mane visiškai paremia.

Jus šiemet aplankė dar vienas įspūdingas jubiliejus – deimantinės vestuvės, prabėgo 60 metų, kai sumainėte aukso žiedus. Jeigu ne paslaptis, kaip jas atšventėte?

Labai ramiai. Rugsėjo 1-oji Lietuvoje – Naujųjų mokslo metų  diena. Kaip jau tapo tradicija, dalyvavau Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo instituto mokslo metų atidarymo šventėje, po to šokau į automobilį ir nuvykau į Kauną. Čia dalyvavau Vytauto Didžiojo universiteto iškilmingoje Naujų mokslo metų šventėje.

Ten baigęs, vėl į automobilį – grįžau atgal į Vilnių, pasiėmiau Almą ir prie Prezidentūros rūmų  klausiausi jau tradicija tapusio mokslo metų koncerto. Koncerte išbuvom iki aštuntos valandos vakaro, tada nuėjome pavakarieniauti – tuo mūsų iškilmės ir baigėsi.

Rašote prisiminimus apie savo antrą  prezidentavimo kadenciją. Kada knyga išvys dienos šviesą?

Knyga dar nėra leidykloje, ją baigiame tvarkyti. Keistai buvo pasklidusi žinia, kad ji jau išleista ir aptariama. Tai buvo leidyklos leidžiamų ar šiais metais numatomų pasirodyti knygų aptarimas, o įspūdis susidarė kitoks. Mums dabar skambina iš įvairių miestų, vietovių ir klausia, kur gauti tą knygą. Atvirai pasakius, net negaliu pasakyti, kaip ta knyga vadinsis.

Stebėjote Europos vyrų krepšinio čempionatą, ar jūsų  nenuvylė mūsų krepšininkų  užimta penktoji vieta?

Norėjosi truputį aukštesnės vietos, tačiau negaliu sakyti, kad mūsų  krepšininkai nuvylė. Nuo pat pradžių buvau įsitikinęs, jeigu Lietuva bus tarp pirmųjų trijų komandų, tai bus teisingas Europos krepšinio lygio įvertinimas. Norėjosi matyti mūsų krepšininkus prizininkių gretose, mintimis buvau įsitikinęs, kad bronzos medalius tikrai laimėsime.

Nusivyliau ta prasme, kad mano prielaidos nepasitvirtino. Tačiau pagal bendrą krepšinio lygį, pademonstruotą Lietuvoje, nematau labai didelio skirtumo tarp trečią–penktą vietas užėmusių komandų. Penktoji vieta galėjo būti ir trečioji, o gal net ir antroji. Varžovai finale, ypač ispanai, parodė išskirtinai aukštos klasės žaidimą ir, manau, jie buvo verti Europos čempionato aukso medalių.

Jeigu mūsų krepšininkai būtų žaidę finale, manau, kad kova būtų buvusi be galo sunki. Pagal komandos pajėgumą,  žaidimą penktoji vieta nėra tiksliai apibrėžianti mūsų  rinktinės pasirodymą šiame Europos čempionate. Jį vertinu aukščiau, nei skaičius „penki“ rodo, komandos vieta buvo maždaug antra ar trečia.

Ar nebūtų akibrokštas krizės krečiamiems Lietuvos žmonėms, jeigu mūsų šalyje būtų  surengtas olimpinis atrankos krepšinio turnyras, kuris mums kainuotų apie 12 mln. litų?

Manau, kad po Europos krepšinio čempionato Lietuvai nereikėtų jo prašyti ir vėl pradėti kitą turnyrą organizuoti. Turėjome progą  pasauliui parodyti, kad esame puikūs organizatoriai, tai įvertino visi čempionato dalyviai, ir tie komentarai Lietuvai buvo labai palankūs.

Galima truputį atsikvėpti ir, esu tikras, kad įvairūs tarptautiniai pasaulinio lygio renginiai į Lietuvą ir taip atkeliaus.

Ar dabar, kai baigėte savo kadenciją, ramiai naktimis miegate?

Vis dėlto šito nepajėgiu atsikratyti. Kaip ten būtų, seku gyvenimą, bendrauju su žmonėmis, matau negeroves, kurių, mano supratimu ir šventu įsitikinimu, neturėtų būti. Dėl to išgyvenu, kartais pusę nakties stengiuosi atsikratyti tų minčių.

Esate didelis moralinių vertybių propaguotojas, kaip manote, ar šiais laikais jos Lietuvai reikalingos?

Moralinės vertybės visur reikalingos. Jos buvo reikalingos ir prieš šimtmečius, tik jų supratimas buvo kitoks. Kalbant apie šiandieną, manau, daug kur tų moralinių vertybių trūksta. Visi tarptautiniai nesutarimai, nesantaika šeimose, visuomeniniame gyvenime kyla dėl to, kad neprisilaikoma moralinių vertybių arba jos iškreipiamos, kaip kam patogiau.

Jeigu galėtume gyventi pagal tai, kas yra vertybė, kas visuomeniniu požiūriu yra priimta kaip vertybė, manau, mūsų gyvenimas būtų daug šviesesnis ir skaidresnis.