– Kada ir kodėl pradėjote kurti lėles?

– Esu dešimtojo dešimtmečio kartos vaikas, kai visi rengėmės vienodai, visi turėjome vienodus žaislus. Aš, kaip ir visos mergaitės, vaikystėje mėgau žaisti su lėlėmis, bet ne kaip visos norėjau turėti kitokių žaislų. Tuos kitokius žaislus reikėjo susikurti pačiai... Mano mama po darbų siuvo. Jos siuvimo mašina stovėjo mano kambaryje, tad pirmiau nei rašyti ir skaityti išmokau sukirpti audinį ir susiūti siūlę. Pirmosios mano sukurtos lėlės buvo pačios siūtos, rištos iš siūlų, pieštos ir iškirptos iš popieriaus. Oi, kiek esu slapčia mamos audinių sukarpiusi! Esu jai labai dėkinga, kad anksti pastebėjo mano norą kurti ir nuvedė į vaikų dailės mokyklą, kad visada skatino kurti.

Mano lėlytės visada yra viena basa kojele. Juokauju, kad išlydėdama lėlę vieną batuką pasilieku sau atsiminimui.

Interjero lėlės į mano gyvenimą netikėtai atkeliavo prieš keturiolika penkiolika metų. Su vyru Raimondu nuėjome į muzikinį spektaklį. Pertraukos metu teatro foje pirmą kartą pamačiau šių lėlių parodą. Tos lėlės mane užbūrė, norėjau visas apkabinti ir parsinešti namo. Antroje spektaklio dalyje netvėriau – užvaldė didžiulis noras kuo greičiau grįžti namo ir sukurti savo lėlę. Vos grįžusi bėgau į kabinetą, traukiau iš stalčiaus modeliną, vielą, audinių skiautes ir lipdžiau, konstravau, glosčiau. Tebeturiu savo pirmąją būtybę – ji atrodo gana šiurpiai, bet man labai brangi.

– Kodėl būtent interjero lėlės?

– Interjero lėlės – atskira meno šaka, jungianti daugybę sričių: skulptūrą, tekstilę, konstravimą, tapybą, juvelyriką ir kt. Tai meno kūrinys, randantis vietą žmogaus širdyje ir namuose. Ji ne tik jaukiai įsikuria ir papuošia namus, bet ir pakelia nuotaiką, kas rytą pasilabina, jei reikia – išklauso ir saugo paslaptis. Šios lėlės neskirtos žaisti, bet, kaip juokauju, gali būti pats geriausias klausytojas, guodėjas.

Vaikai: didžiausias Sigitos įkvėpimo šaltinis ir objektyviausi kritikai – jos sūnūs Benas, Jokūbas ir Joris./ D. Gečienės nuotr.

– Iš ko jas kuriate?

– Lėlės kuriamos iš įvairiausių medžiagų: vielos, folijos, putplasčio, modelino, porceliano, lipalo, popieriaus, tekstilės, odos, vilnos, akrilo, pastelės, akvarelės... Pats svarbiausias ingredientas – širdis. Į lėles sudedu tik pačią geriausią energiją, visą savo meilę ir gerą nuotaiką. Pasitaiko apniukusių dienų, kai mano nuotaika prasta – tada lėlės neliečiu, žinau, kad tokia dieną negalėsiu kurti.

– Ar pradžia buvo sudėtinga? Reikėjo iš kažko mokytis, aiškintis, kad perprastumėte kūrybos procesą?

– Pradžia nebuvo sudėtinga. Priešingai – buvo didelis noras ir užsidegimas kurti, ieškojimų, eksperimentų. Informacijos ieškojau internete, mokiausi iš kitų meistrų. Praktikuodamasi įgijau įgūdžių, keitėsi technika, medžiagos. Keitėsi ir lėlių anatomija, nuotaika, ekspresija. Smagiausias kūrybos momentas – kai lėlei galiu įpūsti gyvybę, kai pavyksta perteikti emociją ir sustabdyti akimirką.

– Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos dizaino katedroje studijavote vizualinį dizainą. Ar tai pravertė šioje kūryboje?

– Studijos Dailes akademijoje tikrai netrukdo šiam mano amatui. Dizaino katedroje įgytas kompozicijos, anatomijos, piešimo, skulptūros, spalvotyros žinias pritaikau savo darbuose – tiek kurdama lėles, tiek dirbdama grafikos dizainere. Vis dėlto lėlės yra mano didžioji meilė, laisvalaikio užsiėmimas, o grafikos dizainas – mano pagrindinė veikla. Kai akys pavargsta nuo renginių afišų maketavimo, čiumpu į rankas modelino gabalėlį ir ilsinu tiek jas, tiek smegenis. Vyras visada sako matantis, kad tuo metu, kai kuriu lėlytę, mano veidas švyti. Kartais sėdžiu iki išnaktų, bet niekada nesijaučiu pavargusi, jeigu nemigos priežastis – lėlė.

Komanda: S. Bilotės vyras Raimondas pritaria žmonos veiklai, nes mato, kaip švyti jos veidas kuriant./ S. Bilotės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip šeima vertina jūsų kūrybą? Įkvepia kurti?

– Esu trijų sūnų – 13 metų Beno, dešimtmečio Jokūbo ir aštuonerių Jorio – mama. Jie patys geriausi kritikai ir vertintojai. Rėžia tiesą į akis be jokių užuolankų. Jeigu jiems lėlė atrodo nepavykusi – pasako, ką, jų nuomone, turėčiau pakeisti, ko trūksta, ko per daug. Dažnai mano lėlės gimsta stebint žmones, jų emocijas. Vaikai – mano didžiausias įkvėpimas. Jie tokie atviri. Stebėdama savo vaikus mintyse esu sukūrusi lėlių paveikslų. Vienos jau išvydo dienos šviesą, kitos dar laukia savo eilės.

Pastovumas: keitėsi medžiagos, iš kurių kuriamos lėlės, technikos, įgūdžiai, bet didžiulis džiaugsmas ir užsidegimas, kai reikia įkvėpti gyvybės naujai lėlei, Sigitos širdyje išliko./ S. Bilotės asmeninio archyvo nuotr.

– Šiek tiek liūdna, kad paaugę berniukai paprastai nežaidžia su lėlėmis. Gal teko kurti ir mašinėlių, kitokių žaislų savo vaikams?

– Netiesa, kad berniukams nepatinka lėlės. Mano vaikams lėlės patinka, tik jų lėlės yra superherojai. Maniškiai truputėlį nuskriausti, nes jau prieš pusmetį yra nusipiešę savo superherojus, kuriuos pažadėjau sukurti, tik vis neprisiruošiu. Žinau, reikia paskubėti, nes netrukus gali ateiti tokia diena, kai sakys: „Ai, mama, nebereikia...“

– Kodėl jūsų lėlės tik su vienu batuku?

– Tai slaptas mano parašas – mano lėlytės visada yra viena basa kojele. Juokauju, kad išlydėdama lėlę vieną batuką pasilieku atsiminimui. Kaip smagu, kai išgirstu, kad vienur ar kitur pastebėta lėlė turėjo tik vieną batelį. Mano kurtos lėlės plačiai pasklidusios Lietuvoje, nemažai jų rado namus ir kitose Europos šalyse, ne vieną lėlę esu išlydėjusi į JAV, Pietų Afriką, Singapūrą, Australiją. Man patinka kurti lėles, bet jų nekolekcionuoju, todėl su lėlėmis išsiskirti nesunku.

– Siuvate ir kitokias lėles – joms panaudojate vaikų išaugtus drabužėlius. Kaip gimė šis sumanymas? Ar tai susiję su tvaraus vartojimo idėja?

– Interjero lėlės – dideliems vaikams, o mažiesiems siuvu minkštas tekstilines lėles. Jos skirtos vaikams žaisti. Kad lėlytė vaikui būtų mielesnė ir artimesnė, sugalvojau aprengti jas išaugtu vaiko drabužėliu. Ši idėja labai patiko mamoms. Juk visos mamos turi išsaugojusios kažkokį vaiko drabužėlį, sukeliantį mielų prisiminimų. Man iš įvairiausių Lietuvos miestų paštomatais atkeliauja pirmieji vaikučių drabužėliai, krikštynų suknelės, mėgstamiausi migdukai, kepuraitės, kai kurie su skylutėmis, dėmelėmis, nudėvėti, o aš juos prikeliu antram gyvenimui lėlės pavidalu. Būna, mama paprašo pasiūti lėlę vaikui, o paskui dar antrą – jai. Džiugu, kad ši mano idėja, paskatinta tvaraus vartojimo, įgavo ir kitą – simbolinę ir išliekamąją vertę.

Tvarumas: mamoms patiko Sigitos idėja siūti mažiesiems lėles iš jų išaugtų drabužėlių ir taip prikelti juos antram gyvenimui. (foto - tekstilinės lėlės)./ S. Bilotės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių dar kūrybinių idėjų knibžda jūsų galvoje?

– Mano galvoje knibžda naujas projektas – labai noriu pradėti kurti šarnyrines lėles, kurios juda, lanksto galūnes per sąnarius. Kol kas dar tik studijuoju informaciją apie tai ir mokausi. Tačiau jau visai netrukus pradėsiu, kai sukursiu savo vaikams jų užsakytus superherojus.