Iš senelio gavo vardą ir pomėgį

– Kada atsirado šis potraukis?

– Dar buvau vaikas, kai senelis padovanojo rusišką atlasą. Atlasas ir gaublys buvo patys mėgstamiausi mano žaislai. Mano senelis Justinas klausydavo radijo, domėjosi geografija, istorija. Matyt, jo genai mane verčia nesustoti. Būdamas paauglys visą Lietuvą apvažiavau dviračiu, dalyvavau aplinkosaugos žygiuose. 17-os bandžiau važiuoti į Sovetską, tada dar nereikėjo vizos, bet pasieniečiai grąžino atgal. Vos tik tapau pilnametis, iškeliavau į Taliną. Sesuo Reda važiavo autobusu, o aš – autostopu. Vėliau leidausi į Europą. Po metų išvykau į Afriką savanoriauti. Trejus metus praleidau tarp Europos ir Afrikos.

– Ar radote šalį, kurią galėtumėte pavadinti rojumi žemėje?

– Širdyje yra rojus. Kiekvienas jį supranta skirtingai. Vienam rojus – sėdėti Klaipėdos senamiesčio kavinėje, kitam – ant kalno viršūnės Indonezijoje. Aš labai mėgstu kalnus, išsimaudyti kalnų upėse. Paplūdimiai man nuobodūs.

– Ar organizmas neprotestuoja dėl skirtingo maisto ar didelių krūvių?

– Jau pripratau. Skrandis – lyg geležinis, viską galiu valgyti, geriu bet kokį vandenį, net Indijoje iš čiaupo, Afrikoje – iš šulinių rudą. Kol kas sveikata nepaveda, bet jaučiu, kad nebesu toks, kaip 18-os. Tada dažnai važiuodavau ten, kur vairuotojas veždavo, dabar labiau planuoju. Bet improvizuotos kelionės būna pačios įdomiausios.

– Kas sudaro jūsų mantą?

Visas mano turtas telpa kuprinėje.

– Neturiu nei namo, nei žmonos, nei šuns. Visas mano turtas telpa kuprinėje. Megztiniai, kojinės, miegmaišis. Tiesa, tropikuose keikiu save, kam juos ėmiau, o kai užkopiu kur nors į kalnus, džiaugiuosi. Žodžiu, turiu būti pasiruošęs visiems sezonams. Kad ir dykumoje, kur netrukus išvyksiu, dieną gali kaitinti iki 40 karščio, naktį atvės iki vos penkių šilumos.

– Ar nepasiilgstate namų, mamos, namiškių?

– Vienintelė vieta, kur priaugu svorio, yra namai, Klaipėda. Mama, aišku, jaudinasi, bet jau priprato prie mano gyvenimo būdo, susitinkame kartą per metus. Vasarą stengiuosi grįžti į Lietuvą, bet Klaipėdoje praleidžiu tik porą savaičių. Čia grįžta labai daug draugų, toks tikslas ir yra – su jais susitikti. Nuostabus oras, labai daug veiksmo. Prieš kelerius metus grįžau žiemą ir vos nemiriau iš nuobodulio. Labiausiai slegia ne šaltis, o tamsa, niūruma.

Mama išgydė nežinomą ligą

– Kokį egzotiškiausią maistą yra tekę valgyti?

– Daug visko. Esu valgęs kengūros mėsą, šunieną, laukinio šerno mėsą, strutieną, visokius vabalus, skorpionus, mažiukus žvirbliukus. Maistas yra viena priežasčių, dėl ko keliauju. Man įdomus ne restoranų meniu, o gatvės virtuvė. Viską valgau ir geriu. Tiesa, Mozambike mano mokiniai ant laužo kepė žiurkes, norėjo pavaišinti, bet aš atsisakiau.

– Kokiomis kalbomis pasaulyje susikalbate?

– Jei ne anglų, tai ispanų, portugalų kalbomis susikalbėti galima daugelyje pasaulio šalių, ypač Pietų Amerikoje. Prieš 15 metų gyvenau Mozambike, ten išmokau portugalų.

– Ar teko išgyventi gyvybei pavojingų situacijų?

– Prieš kelerius metus patekau į ebolos viruso apimtą teritoriją. Buvau Siera Leonėje pas draugą graiką, su kuriuo keliavau prieš 10 metų. Staiga aplinkinės šalys pradėjo uždarinėti sienas. Spėjau išsprūsti, parskridau į Europą pasigavęs kažkokią bacilą, nebesugebėjau grįžti autostopu. Vilnių pasiekiau lėktuvu, turėdamas 40 laipsnių temperatūros. Draugai mane leisgyvį nuvežė į ligoninę, bet kadangi nesu socialiai draustas, gydytojas pareiškė, kad niekuo negali padėti, parašė kažkokių tablečių pavadinimą, ir viskas. Pavadino mane bepročiu, kad važinėju į Afriką. Grįžau į Klaipėdą, mama išgydė liepžiedžių arbata, po trilitrinį stiklainį išgerdavau. Iki šiol neaišku, kuo sirgau.

– Ar niekada nesijaučiate vienišas?

– Kai sužinojau apie brolio mirtį, buvau Čilėje, Atakamos dykumoje. Tai sausiausia vieta planetoje ir viena labiausiai izoliuotų. Buvau vienas. Brolis Kostas buvo man artimiausias, nors turiu dar vieną brolį ir seserį. Bandžiau domėtis, ar įmanoma grįžti, supratau, kad nėra jokių galimybių. Buvo sunku. Negaliu pasakyti, jog visada viskas gerai. Nuotaika sugenda, kai kur nors kalnuose sulyju, ar kažkur miške, šaltyje. Bet viskas pasikeičia, kai sutinku gerų žmonių, smagiai praleidžiu laiką. Kartais norisi pabūti vienam, neretai pavargstu nuo žmonių.

– Ar įmanoma, kad kuriame nors pasaulio krašte sutiksite tokią moterį, kuri pakabins inkarą prie kojos?

– Kas gali žinoti? Tai neprognozuojama. Manau, įmanoma. Keli kartai buvo, bet aš įpratęs traukyti ir tokias grandines.

– Kokie jūsų santykiai su religija?

– Visiškai jokių. Esu absoliutus ateistas. Tikiu, kad esame kilę iš beždžionės. Tikiu gerais žmonėmis, religijos yra labiau filosofija, gyvenimo taisyklės. Pavyzdžiui, matau, kiek daug religija reiškia islamo šalyse. Jiems svečias – dievo dovana. O rytuose – Kinijoje, Korėjoje – veikiau už viešbutį sumokės, bet į namus niekada nepakvies. Irane, Pakistane kviečia ir paleisti nenori, vaišina geriausiu maistu. Kartais nuo tokio svetingumo net pavargstu. Visame pasaulyje miestų žmonės yra labiau susikaustę, kaimuose – paprastesni, atviri.

Pavojai – tik galvoje

– Kai klaipėdiečiai skaitys šį mūsų pokalbį, būsite jau iškeliavęs. Kur?

– Šiemet iš Lietuvos patrauksiu į JAV, Nevados dykumoje savanoriausiu geriausiame pasaulyje festivalyje "Degantis žmogus". Man tai bus ketvirtas kartas. Renginys vyksta dykumoje, pastatomas miestas, o, kai festivalis baigiasi, jis sudeginamas. Ten praleisiu du mėnesius. Niekur kitur neišvysi to, ką pamatai ten. Labai įspūdinga, nerealu. Tai saugoma valstybės vieta, draustinis, todėl, pasibaigus festivaliui, dvi savaites grupė žmonių viską valo, o galiausiai savanoriai išsirikiuoja į didžiulę vorą ir surenka net menkiausius šapelius. Festivalio zonos perimetras – 15 kilometrų.

– Kaip galėtumėte apibūdinti JAV žmones? Pas mus gajus stereotipas, kad didžioji jų dauguma yra mažai išprusę ir pasipūtę. Ar tai tiesa?

– JAV visos valstijos – kaip atskiros valstybės, labai skirtingos, skiriasi ne tik gamta, įstatymai, bet ir žmonių mąstymas. Šiaurės Kalifornija ir Teksasas – lyg skirtingi pasauliai. Amerikiečiai labai skirtingi.