Pastarasis penkmetis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistui Šarūnui Juškevičiui buvo nelengvas. Jis atviravo, kad ilgas atsisveikinimas su tėvais pasėjo nuolatinį rūpesčio jausmą, kuris iki šiol neapleidžia. Tačiau optimizmą palaiko mylima žmona, anūkai bei kasdienis maršrutas iš universiteto į teatrą ir atvirkščiai.

"Karas niekada nežavėjo"

– Ar tiesa, kad norėdamas išvengti kariuomenės tapote mokytoju?

– Kaip žinoma, pagal išsilavinimą pirmiausia esu muzikos mokytojas, ir joks ne artistas ar solistas. Po Klaipėdos fakultetų baigimo turėjau atidirbti pagal paskyrimą Kretingos rajone, Kartenos miestelyje, kur gimė mano mama. Ir tai sėkmingai dariau penkerius metus. Tiesa, tai buvo susiję su tarybine armija, karas manęs niekada nežavėjo. Anksčiau būdavo vykdomi tokie kariniai parengimai, kuriuose žmonių mentalitetas ir išsilavinimas gąsdino. Dariau viską, kad tik nereikėtų eiti į kariuomenę. Ir tam, kad būčiau atleistas nuo tarnybos, išėjau mokytojauti į kaimą. Taigi, pedagogu dirbu daug metų.

– Matyt, labai nuobodžiavote kaime.

– Ne, ten buvo rojus. Mokykloje ir Kartenos kultūros namuose turėjome daug meninės veiklos. Tai ne užkampis, juk visi ją vadino Lietuvos Šveicarija. Su šiuo miesteliu susijusi ir visa mano vaikystė, tėvai leisdavo vasaras močiutės name. Dabar jau rečiau nuvažiuojame. Šiuo metu ten gyvena mano brolis su žmona. O aš likau Klaipėdoje ir nenoriu niekur pabėgti. Man čia gerai. Turbūt ilgiausiai iš uostamiesčio buvau išvykęs mėnesiui, kai važiuodavome į gastroles užsienyje.

– Vadinasi, esate miesto vaikas?

– Žinoma, nors ir mėgstu buvimą gamtoje, prie ežero, upės ar jūros. Gerai atsimenu, kai brolis išvažiavo gyventi į kaimą, maždaug prieš 20 metų, žmona irgi apie tai pradėjo kalbėti. Esą kaip būtų gerai turėti savo namelį, darželį. Aš iškart leidau suprasti, kad to negali būti. Kiekvienam savo. Kai kuriems norisi sunerti nagus į žemę, o man labai patinka vaikštinėti senamiesčiu. Einu ir galvoju, kokie gi žmonės prieš šimtmetį čia gyveno, kaip buvo apsirengę, kaip atrodė namai, reklamos. Taip būtų įdomu išvysti, tarkime, XIX amžiaus Klaipėdos senamiesčio kasdienybę.

Grįžo į Dramos teatrą

– Ties kuria veikla šiuo metu esate susitelkęs?

– Dabar daugiausia džiaugsmo teikia darbas Klaipėdos muzikiniame teatre. Kitąmet sueis 40 metų, kai pirmą kartą išėjau į sceną kaip artistas, aktorius. Įskaitant ir liaudies operos teatrą. Taip pat pedagoginė veikla. Dešimtmetį ji buvo nutrūkusi, o 1995-aisiais mane pakvietė dėstyti S.Šimkaus konservatorijoje, vėliau – Klaipėdos universiteto Režisūros, dabartinėje Teatro katedroje. Ėjau baisiai bijodamas ir drebėdamas.

– Ko baiminotės?

– Turiu muzikos mokytojo išsilavinimą ir esu praktikas, pats neturiu profesionalaus dainininko paruošimo. Nors gyvenime sutikau daug gerų mokytojų, tačiau visos abėcėlės nepraėjau. Iš čia ir visos baimės. O dabar teatrinio dainavimo dėstymas teikia didžiausią malonumą. Tiesa, sulaukiau tokio amžiaus, kai bėgiojimas per du darbus po truputį ima varginti, bet manęs dar nenori paleisti. Gerai, kad gyvenu centre, ir viskas ranka pasiekiama. Neseniai, po tėvelio mirties, pakeičiau savo gyvenamąją vietą – su žmona iš Danės persikėlėme į Turgaus gatvę, kur anksčiau gyveno tėvai. Įsikūrėme bute virš Vytauto Karčiausko meno galerijos. Taigi abu teatrai visai šalia.

– Kokie jausmai užplūsta apsilankius Klaipėdos dramos teatre?

– Na, dabar tenka dažniau ten užsukti. Režisierius Gytis Padegimas pakvietė mane dubliuoti aktorių Darių Meškauską spektaklyje "Karalienė Luizė". Tai gigantiškas, epochinis spektaklis, kuriame labai daug vaidmenų, todėl reikia aktoriaus, kuris galėtų pakeisti D.Meškauską jam nesant. Dėl to esu dėkingas ir laimingas, nes, galima sakyti, sugrįžau į tikruosius savo namus. Ten prabėgo visa mano vaikystė, paauglystė ir jaunystė. Apskritai teatre gyveno daugelio artistų vaikai. Tuos pačius spektaklius žiūrėdavome net po keliolika kartų, juos mokėdavome mintinai. Toks buvo mūsų tėvų ir sykiu mūsų – vaikų gyvenimas. Bet labai gerai jautėmės. Kaip šiandien pamenu, senasis teatriukas ir jo apgriuvęs pastatas buvo toks mielas širdžiai, taip puikiai pažįstamas. Jo rekonstrukcija užsitęsė, todėl džiaugiuosi, kad aktoriai pagaliau sugrįžo į savo namus. Tik turės praeiti šiek tiek laiko, kol atnaujintas pastatas taps toks pat jaukus, koks buvo ankstesnysis.

– Ko gero, teatralo vaikui trūko tėvų dėmesio?

– Tiesa, namuose tėvuką matydavome retai. Užtat eidavome į teatrą ir ten susitikdavome. Mano tėvas, ilgametis Dramos teatro direktorius, atsakingai žiūrėjo į savo darbą, jam akivaizdžiai patiko suktis visame tame teatriniame šurmulyje, kuris kartą įtraukęs lengvai nepaleidžia.

– Ar nesinorėtų, be "Karalienės Luizės", įkūnyti ir daugiau vaidmenų?

– Su mielu noru. Man ten gera, todėl, jei tik bus poreikis, aš neatsisakysiu. Kuriant vaidmenis, svarbiausia man buvo aktorinė pusė, o ne dainavimas. Visuomet labai objektyviai vertinau savo vokalines galimybes. Bet patirtis davė savo. Dabar ir pasitikėjimas savimi žymiai didesnis, ir pojūtis išėjus į sceną visai kitoks nei kad buvo prieš kokį 30 metų. Scenoje aš visada jaučiausi labai gerai. Daug geriau nei gyvenime.

Sėdi savo rogėse

– Ar todėl, kad scenoje galite tapti kuo panorėjęs?

– Būtent. Scenoje tu esi aplinkybių vergas. Civilizuotame pasaulyje turi laikytis tam tikrų taisyklių, elgsenos normų, etiketo ir panašiai. O teatre gaudavau tokių charakterinių vaidmenų, kurie leisdavo daryti tai, ko paprastai gyvenime nedaryčiau arba daryčiau kitaip. Tai mane žavėjo.

– Ir ko gyvenime nedarytumėte?

– Pavyzdžiui, niekada nešaukčiau ant žmogaus, nerėkčiau, nenaudočiau fizinės jėgos. Dabar mano ryškiausias vaidmuo muzikinėje dramoje "Adata". Toks trumpas brutalus epizodas – girtuoklis tėvas, partijos veikėjas, grįžta priliuobęs namo, užsipuola dukrą, išdeda ją į šuns dienas, ima koneveikti, prievartauti. Tai sveiku protu nesuvokiama. Apskritai niekuomet negalėčiau įsivaizduoti tokios situacijos realiame gyvenime. Bet pats "išėjimas iš savęs" yra sveikas dalykas. Tai savotiška iškrova. Vaidyba yra intuicija. Išeini į sceną ir vadovaujiesi protu nesuvokiamais dalykais. Tai sunku paaiškinti. Galbūt dalis talento, juk kiekvienas iš aukštybių kažką atsinešame. Džiaugiuosi, kad pavyko jį atrasti, ir dėl to nenustoju dėkoti maestro Kaziui Kšanui, vadovavusiam Klaipėdos liaudies operai. Jis pamatė mane studentų renginyje ir pasikvietė į savo statytą operetę. Geri atsitiktinumai lėmė, kad pavyko įsėsti į savo roges. Apskritai kalbant, turbūt arčiausiai mano prigimties yra komiški vaidmenys. Ir gyvenime mėgau būti linksmas. Bent jau anksčiau.