Naujausias eilėraščių rinkinys – „Įsitvėrimai“ (redaktorius Arnas Ališauskas, dailininkė Deimantė Rybakovienė, kalbos redaktorė Virginija Savickienė), išleistas 2023-iaisiais, taip pat įtrauktas į ilgąjį Metų knygos rinkimų poezijos kategorijos sąrašą; ko gero, dar svaresnis įvertinimas – rinkinio įtrauktis į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, kasmet sudaromą Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto narių. Tai savaime suponuoja reikmę atidžiau pažvelgti į leidinį – analizuoti tekstus, ką ir kaip šį kartą poetas rašo, pasitelkdamas savąsias ir bendrąsias mintis, įžvalgas, pajautas ir patirtis.

„Įsitvėrimai“ – trijų skyrių: I. „Budimo palata“, II. „Šviesos kaimynystėje“, III. „Tikrovė“ rinkinys. Tekstuose ryškus poeto sutelktumas į dabartį, praeitį, ribines patirtis, kurių akimirkomis įvyksta tam tikri asmenybiniai perėjimai, virsmai. Viso to akivaizdoje mąstomas žmogus, gyvenimas, pati būtis, rodos, atsiskleidžianti itin paprastose, kone kiekvienam pažįstamose, todėl atpažįstamose situacijose, jeigu tik stabtelima suvokimo momentui. R. Stankevičius įvairiai mąsto poeto-kūrėjo esatį, jo, rodos, paties įsikuriamą-įsitveriamą būtį, talpinančią kalbos daugiaformiame kūne filosofinės išminties gelmių ir religijos sakralijų reikšmines prasmes.

„Kulminacija" // [...] Visa esybe atpažįstu šitą akimirką / Kaip žadėta / Aukščiausiąjį savo būties tašką. // Čia turėčiau sustoti, pasilikti, tačiau... // Tolstu ir tolstu į tai / Kam visą gyvenimą ruošiausi, / Link ten, / Kur niekada nesiruošiau.“ (p. 9)

Gyvenimo pradžioje, rodos, ruošiamasi gyvenimui, idant būtų gyvenama – ilgai ir laimingai, – tačiau, ko gero, teisingiau būtų sakyti ir mąstyti priimant, kad vos gimęs žmogus ima ruoštis jau ne gyvenimui – mirčiai – būčiai kitapus tikrovės, realybėje anapus. Ši mintis plėtojama, įvairiai žvalgoma daugelyje R. Stankevičiaus eilėraščių.

„Slėpynių skaičiuotė" // [...] Kur baikšti gyvybė / Nuo pasaulio slepias. / Atsitvėrus knygom, / Atsispaudus lapuos: // Tik neišsiduoti, / Tik nekelti vėjo, / Kol naktis kerotom / Venom nenuėjo. // Džiaugtis ir gailėtis, / Vėl sulaukus ryto – / Kad neišprotėta, / Nenusižudyta – / Kad į mano menę / Dar nerado rakto / Minios beasmenės, / Išsėtinės naktys.“ (p. 12–13)

Poetas kalba apie, ko gero, kiekvieno žmogaus patirtą ir pažįstamą bemiegių naktų saldžiai svaigų savižudybės artumą, kai, rodos, nebūtis yra daug saugesnė baikščiai gyvybei, kuriai pasaulio tikrovė yra pernelyg pavojinga, dažnai žiauri. Išaušęs rytas, žadantis dar vieną dieną, – nauja, papildoma proga gyventi – darsyk žaisti slėpynes su savimi, su gyvenimu ir ypač su ja – mirtimi.

Rinkinio kūriniuose dažni durų, raktų, medžių ir vėjo motyvai, kuriais autorius įsimbolina tikrovę, ją paversdamas vaizduotės realybe, būtimi anapus to, kas yra matoma. Aplinkos daiktai tampa artefaktais kito pasaulio, esančio už žinojimo ribų, tik numanomo, nujaučiamo, regimo net ir pro uždarytas duris, kur „nebylus riksmas iš užsiūtos dainos“ pasako tai, ko nėra, bet kas „vis arčiau“.

„Pasiliekantis“ // Pirmiausia – / Mane nustojo transliuoti veidrodžiai, / Bet nieko, taip būna, – sakau sau – / Čia daug kas sugenda, / Praranda kantrybę, paskirtį – // [...] Galų gale supratau: / Tapau per sunkus šitam laikui, / Manęs jis tiesiog nebepaneša – // [...] Nerandu į ką įsitverti, nespėju / Įsiterpti į šitą tikrovę – // Tik švilpia, prašvilpia viskas, / Tik mirga sumirga, išnyksta... // [...] Jei būčiau šventasis, tikriausiai / Aptikčiau gaires šventųjų, / Jei būčiau miręs – / Pakeleivių atrasčiau tarp mirusių, // Tačiau koks buvęs likau: / Gyvas, netobulas, alkanas – // Tiesiog lyg nuo medžio lapas / Nuo manęs nejučia / Pasaulį kažkas nudraskė.“ (p. 16–18)

Gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas, jų vienis, neretai antrųjų didesnis stiprumas, stipresnė artuma, nes bet kokiu atveju diena po dienos, metai po metų žmogui – gyvajam pasaulio – paties gyvenimo – vis mažiau ir mažiau. Gyvenimo efemerija priimama kaip susivokimas, didesnis, tikresnis žinojimas, ribų ištrynimas ir savęs riboto išplėtimas.

Eilėraščio „Po valandos – grįšiu“ lyrinis „aš“ persmelktas patirčių, kelionių, vietų, savęs kito jose déja vu jausmo. Tai kartu ir gyvenimas ne vienos istorijos, o daugybės kitų – buvusių ar dar tik būsimų, nujaučiamų, ar tik numanomų, leidžiantis į paralelius pasaulius, kurie vėlgi – tikresni už tikrovę, kai sąmonė apmiršta ir prabyla balsas, esąs giliai tavyje, pasąmonės tolių beribiuose horizontuose...

Paralelus pasaulis kaip tikroji realybė apčiuopiama – Budimo palatoje. Asmeniškai subjektyvi ir bendražmogiškai tapati patirtis nubudus ligoninės palatoje, kai pereinama tam tikra žinojimo ir nežinios, buvimo ir nebūties takoskyra, veikiausiai atpažini ir interpretuotina kiekvienam asmeniškai, suvokiant, kad po patirto išgyvenimo esi naujas, kitas, niekada nebetapsiantis ankstesniuoju savimi. Laimė, jeigu buvimo palatoje šalia tavęs budi angelas, net nelabai svarbu – kūniškai materialus ar vien tik dvasinis. Tuo metu ir žmogus yra labiau dvasinis, tad atsibudusiam sveikstant tenka iš naujo prisitaikyti prie pasaulio, kuriame, deja, kaip teigia eilėraščio lyrinis „a“, „angelai – neįmanomi“.

„Įsitvėrimai“ // Kol sapnuoji – kuri. Be tavęs šito sapno nebūtų – / Nei pamėklių, nei nimfų, nei žiežirbos dygstančio grūdo, / Nes tikrovė – tik tu. Visa kita – fantazijos putos – / Jei gali – nenubusk, jei bundi – tai sapnuok ir nubudęs – // Lieski kūnus ir daiktus tarytum ne liestum, o tvertum / Ir alsuoki giliai – lyg už visą pasaulį įkvėptum – / Taip, kad žodis atgautų ir formą, ir prasmę, ir vertę, / Taip, kad vandeniu žengtum, tikėjimą versdamas lieptu. // Nusisuk – ir bedugnė išnyks, ir nebus kur prasmegti, / Jei ir krisi – tai krisi į glėbį, tegu ir bedugnį... / Nebeliks net mirties – tik išeisi į didelę naktį / Ir išryškins užslinkus tamsa tavo kurstytą ugnį.“ (p. 35)

Ir net minties nėra, o viskas tik mūsų pačių kūryba. Eilėraščio „Įsitvėrimai“ pavadinimą galima interpretuoti dvejopai: kaip įsitvėrimas-laikymasis ko nors arba kaip su(si)kūrimas aplinkos ir savęs paties joje daiktais, objektais – artefaktais. Tai akivaizdžiai paprasta vėlgi sapno realybėje, tačiau, kaip siūlo patikėti lyrinis „aš“, kūrimas lygiai taip pat yra paprasta ir kartu labai galinga praktika įprastame gyvenime. Visa priklauso nuo suvokimo-sąmoningumo lygmens – „ir nebelieka net mirties, tik didelė naktis užslenka ant tavo ugnies, ją išryškindama“.

R. Stankevičius kaip Odisėjas, nežinia, iš kur atėjęs ir kur keliaująs, padovanoja kupiną atradimų kelionę.

„Įvardinimai" // Vienatvė nereiškia, kad nieko arti nėra, / Ji reiškia, kad tamsa – visada arčiau, / Kad viskas, ką beįstengi įžvelgti, išgirsti, užuosti – / Vis tiek bus tik sutemos, / Net jei šalia (juk aiškiai žinai!) ir alsuoja kažkas, / Gundančiai šypso, nuoširdžiai bando / Tau kažką pasakyti. // [...] Tad gal nereikėtų taip kruopščiai / Rankiot į saują žodžių, / Tupiančių tau ant lūpų, / Byrančių tau nuo lūpų, / Ropojančių iš tamsos į tamsą? // [...] Ar nenusivilsi, supratęs, / Kad tai, ką manei esant siaubūnais, / Tebuvo sutemę medžiai / Belapėmis gumbuotomis šakomis? // Kas tai, ką manei esant žmonėmis, / Tebuvo užuolaidos, plaikstomos vėjo? // Kad tai, ką manei esant Dievu, / Iš tiesų buvo Dievas?“ (p. 43–44)

„Įsitvėrimuose“ nieko nėra tikra, visa susikurta; „Įvardinimuose“ teigiama, kad tik vienintelis Dievas atlaiko tikrumo išbandymą, o visa, kas manyta, ko laikytasi, į ką orientuotasi, tėra regimybės, apgaunančios ar, tiksliau, kuriomis savo noru apsigaunama. Ar tai nenuvilia? Veikiausiai kiekvieno patirtis ir atsakymas yra labai individualus, tačiau šio teksto akivaizdoje verta dar kartą susimąstyti ir labai sąžiningai atsakyti ne kam kitam, o sau pačiam: dėl ko, kam ir kodėl esi.

„Priešbiografinis" [...] Namai dar labai toli, / Mama dar labai jauna, / Nelaukianti dar, nenujaučianti manęs, / Nežinanti mano vardo – // Vakarienė dviem, / Vakarienė dviem – stebiu ją iš savo tamsos, / Dengiančią stalą apšviestam kambary, / Prakvipusiam nendrėm ir žemuogėm, / Šviežiai pervilkta patalyne, sekmadieniais, // Batais, prikimštais laikraščių, / Laikrodžiais, prikimštais gegučių, / Ramiu džiaugsmu, šviesiu liūdesiu – // Viskuo, kas paruošta beribei / Besvorei mano vaikystei, // [...] Akimirka / Prieš imant staiga ir išnyrant / Iš nakties šnaresių, / Paukščių, vėjūkščių, savęs, // Akimirka prieš paliekant / Šitą tankų ir tirštą buvimą – / Priešbiografinį laiką, praleistą / Šviesos kaimynystėje... // Gerai būtų suspėt / Bent trumpam priskaičiuoti save / Prie laimingų, // Kol dar neįžengiau į šviesos ratą – // Kol dar mėnulis – labiau negu žemė, / O žvaigždės – arčiau nei namai.“ (p. 45–47)

Priešbiografinis, kaip veikiausiai ir pobiografinis, laikas, gyvenimas – „laimingųjų“, kuriems „mėnulis – labiau negu žemė, o žvaigždės – arčiau nei namai“... Toji pati absoliučios klausos skambančiai tylinti tamsa – tobula idilė dvasinei pilnatvei. Eilėraštis po eilėraščio R. Stankevičius aukština būtį kitapus-anapus buities žemėje. Savitu filosofo-teologo žvilgsniu poetas, skrosdamas tai, kas visuotinai laikoma tikrove, – pažįstama ir atpažįstama, tarytum neigia bet kokį žinojimą ir pažinimą, o ypač tikrovės reikšmes, jų svarbą žmogui. Neverta paaukoti sielos, pasmerkiant ją gyvenimo mirčiai ar mirties gyvenimui. Visa tėra šviesotamsos žaismas pasklidusių dalelių energijos srautuose – nepaliaujamas judėjimas iš ten į čia, iš čia į ten, tik, kaip viename eilėraščių klausė lyrinis aš.

„Orientavimasis pagal žvaigždes" // Vaikystė – tuo ji ir vaikystė – / Pilna pati savęs ir vėjo, / Stebuklų, galimybių klysti, / Kol dar iš darbo neparėjo // Tėvai, esi pasauly Dievas, / Todėl vaizdai vaizduotėj pinas – / Miškai keroja kiaurai sienas, / Grindis siūbuoja vandenynas, // Išsliuogia iš viršelių knygos, / Byloja net ir neskaitytos / Apie laikus, kuriuos užsnigo, / Apie žvaigždes, kurios įkrito // Giliai tavin, ir ten rusena / Ugnim šventąja, žvilgsniais fėjų, / Žaltvykslės blyksi, tavo venom / Klajoja laivas Odisėjo, // O iš viršaus dvaselė žiūri, / O po žeme vis varpas plakas, / Myluoja vėjas baltą burę, / Matuoja kojos Paukščių Taką – // Ir tai tikriau už šią tikrovę – / Trikampį rūgpienio pakelį, / Guminį kamuolį po lova, / Skubom išasfaltuotą kelią // Į šviesų primestą rytojų, / Kryptim, kurią paminklai rodo, / Už „Tenkešą“, kurį kartoja, / Už „Laiką“ tuščią ir nuobodų, // Minias, žinias ir žadintuvą, / Mokyklos žviegiantį skambutį, / Deficitus, kovas už būvį, / Sausai numelioruotą būtį, // Kurioj nesutelpa vaikystė, / Kur Dievo niekada nebuvo – / Tad skrisk, kol sugebi paskristi, / Aukščiau stogų ir naikintuvų, // Viršum pušynų ir žvaigždynų, / Kur laukia laivas Odisėjo... // Žinai, nors net mama nežino, / Iš kur į čia esi atėjęs.“ (p. 50–51)

Žinios ir nežinios, kaip priešpriešų, o galbūt tapatybių, besimainanti žaismė, priartinanti vaiką prie kūrėjo ir atskleidžianti suaugusiojo, to žinančiojo ar veikiau to, kuris turėtų žinoti, kaip įsivaizduojama, kaip priimta manyti, sakytina, ne tik nežinojimo, bet ir pasirinktą gyvenimo normų primestą aklumą visa kam ir visa ko išminčiai, yra poeto (de)konstrukcinis būdas kalba pereiti į būtį ir iš būties į kalbą. Juk visa randasi iš tylos, visa tampa galima ir ima egzistuoti tik vienokios ar kitokios kalbos formomis. Taigi R. Stankevičius kaip Odisėjas, nežinia, iš kur atėjęs ir kur keliaująs, savais tekstais sau pačiam ir kiekvienam skaitytojui asmeniškai individualiai padovanoja kupiną atradimų kelionę, kurioje orientuojasi pagal vidinį kompasą, žinios ir nežinios koordinatėms susikertant.

Taip ir gyvenimo trukmė – muzika, kurios skambesys veikiausiai tik tada išgirstamas, kai atsiveriama absoliučiai klausai...

„Kvintų ratas" // Gyvenimo trukmė matuojama / Ne laiku, o muzika – // [...] Gyvenimas / Iš tiesų ir yra muzika, / Kurios nei išjungsi, nei perrėksi, // Kad ir kiek smuikų suknežintum, / Kad ir kiek partitūrų suplėšytum – // Tik veltui švaistysi laiką, // Kuriuo jos trukmė / Nematuojama.“ (p. 52–53)

„Aksiomos" // Laikrodžiai stovi vietoj, o žemė sukasi – / Prasimano žiemų ir vasarų, minta naujienomis. / Mados keičia madas, naktys – žvaigždes ištrūkusias. / Gausėja tamsos kariaunos. Dievas palieka vienas. // [...] Paukštis dangun įaugęs – štilis, prakeiktas štilis. / Smuklės stalus nudengia, tad žodis neduš į lašą. / Vėjas, prie stiklo prigludęs, žiūri vidun ir tyli – / Mocartas guli nualpęs, o Requiem rašosi.“ (p. 64)

Viskas yra viena, viskas yra tikra ir viskas kartu be pradžios ir pabaigos, kaip tas „paukštis dangun įaugęs“. Tai iškalbiai byloja D. Rybakovienės sukurtas poezijos rinkinio viršelis: paukštis, esąs nebūty, negatyvo tikrovėje regisi tikresnis už tikrąjį, ir galbūt paukštis net ne vienas, jie – du, tu ir tavo šešėlis, kaip „nualpęs Mocartas“ ir tarytumei savaime „besirašąs Requiem“; kuris skamba net ir kompozitoriui seniai mirus, nes kelionė pasiekia tikslą, o „kelias tolyn vis tęsiasi“. Tai liudija ir eilėraščio „Atspindžiai“ lyrinis „aš“:

„Taip ilgai ieškojau atsakymų, / Kad pats ieškojimas palengva / Virto atsakymais – // [...].“ (p. 65)

R. Stankevičius praskleidžia poezijos, kaip kalbos religijos, slapčiausios, sudėtingiausios, daugiausia pareikalaujančios ir kartu daugiausia teikiančios žmogui žodinės tarnystės, sakytina, nepasirenkamos, o tik nuolankiai priimamos, tikrąją meistrišką amatininkystę, išlaisvinančią nežinoti – išmanyti, nematyti – regėti, nekalbėti – groti savimi pačiu ir visa kuo, pašvęstai tikint absoliučiąja klausa, kaip dieviškos dalelės įskiepu ir nuostabą keliančia manifestacija netikėtų akimirkų žybsniuose.

Visos rinkinio „Įsitvėrimai“ kūrinių interpretacijos tėra subjektyvūs atitarimai, atliepai, kurie jokiu būdu nepretenduoja į tikslų ir teisingą iššifruotąjį aiškinimą. Todėl paskutinio skyriaus „Tikrovė“ eilėraščiai paliekami skaitytojams, idant asmeninės pajautos nušviestų ir atvertų poezijos slapties saugumoje esančias reikšmes ir prasmes, bylojančias tai, ką veikiausiai galima ištarti tik pačiame intymiausiame autoriaus, kūrinio ir skaitytojo-patyrėjo santykyje.

Poezija yra pats sutelkčiausias ir talpiausias kalbėjimo būdas, kuriame vienu metu – ir klausimai, ir atsakymai, o horizontas – tolimas, beribis, lig pat pabaigos, toliau jos, kai šiapus ir anapus nespalvoto negatyvo žaismėje kojomis vienas į kitą įsitveria čia ir ten skrajoją prasminiai paukščiai, kaip žodine ir vizualine kalba bendrystės vieniui susitiko įsitverdami rinkinyje poetas R. Stankevičius ir dailininkė D. Rybakovienė.