- Samanta Urbonienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodė naujoji Nacionalinės premijos laureato, poeto, eseisto, prozininko Donaldo Kajoko knyga „Leistinas privatumas“ – dienoraščių rinkinys, kuriame autorius skaitytojams atveria duris į dalį du dešimtmečius kauptų asmeninių apmąstymų ir kasdienybės, emocinių viršukalnių ir smegduobių.
Tai ne tik įrašai apie laiką ar įvykius – tai dvasinio pasaulio kartografija, skatinanti ieškoti klausimų ir atsakymų, leidžianti geriau suprasti tiek autorių, tiek patį save.
Interviu „Santakai“ D. Kajokas pasakoja apie dienoraščio reikšmę, santykį su gamta ir per 20 metų pakitusį požiūrį į giliąją žmogaus savastį.
– Kaip ir kada pradėjote rašyti dienoraštį? Įdomu sužinoti, nuo ko viskas prasidėjo.
– Regis, septintoje klasėje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja pasakė, kad tiems, kas rašys dienoraštį, bus pakeltas trimestro pažymys. Taip ir sugundė pabandyti. Tačiau tai nebuvo tikras dienoraštis, tai buvo dienoraštis mokytojai. Tikrą dienoraštį, dienoraštį sau, ėmiau rašyti kiek vėliau.
– Šiandien vis dar rašote dienoraštį?
– Taip, rašau. Mat tasai rašymas nepastebimai tapo įpročiu, kone antruoju prigimimu. Be to, pastebėjau, kad dienoraštis padeda ne tik pabūti su savimi, pasigilinti į savo mintis, nuojautas, patirtis, bet ir tiksliau sustruktūrinti dieną ar ilgesnes laiko atkarpas.
– Kaip manote, ar žmogaus gyvenimą galima užfiksuoti tekstu – dienoraščiu, poezija ar kt.? O gal visada lieka ta neapčiuopiama dalis, kurios aprašyti neįmanoma?
– Žmogus – visut visutėlis žmogus! – manau, yra išvis neaprašoma, jokiais sutartiniais ženklais neaprėpiama, jokiomis juslėmis visiškai neapčiuopiama būtybė. Kaip ir jo nugyventas gyvenimas. Kaip ir pati būtis.
– Pastebėjau, kad ankstesni dienoraščio įrašai kupini egzistencinių klausimų, filosofinių apmąstymų ir sudėtingų temų narpliojimo, o vėlesniuose daugiau kasdienybės. Ką tai pasako apie jus ir besikeičiantį pasaulio suvokimą?
– Turbūt tai, kad pamažu ėmiau nujausti, gal net suvokti, kad esminiai buvimo aspektai, gilioji žmogaus savastis ir paskirtis, aukščiausios, slapčiausios būsenos, didžiausios tiesos nepavaldžios ne tik kalbos, bet ir jokiems kitiems žmogaus sukurtiems ženklams. Tai trumpų nušvitimų, dvasinės praktikos, tačiau ne teorijų, ne idėjų ar gudrių žodinių konstrukcijų sritis. Atskirų detalių, kasdienybės fiksavimas dažnai būna vertingesnis už visus filosofavimus, nes turi savo spalvą, kvapą, apimtį ir atmintį. Iš jų neišaugama, kaip iš daugelio hipotezių ir pasaulio sąrangos idėjų.
Leidyklos nuotr.
– Skaitant dienoraštį, ypač ankstesniuosius įrašus, juste juntamas prieštaravimas tam tikroms normoms. Kaip manote, ar menininkas apskritai gali būti „normų žmogus“? Ar kūryba neišvengiamai reikalauja laužyti taisykles?
– Laužyti taisykles? Žiūrint, kokias ir dėl ko. Laužyti vien dėl laužymo, kad esi neva menininkas, – elementari kvailystė. Kai kurias taisykles laužyti galima, gal netgi būtina, tik tada, kai jos prieštarauja šimtmečiais patikrintiems etiniams pagrindams. Didysis žmonijos etinis lobynas – štai ką verta ginti, kartais, tarkim, šį tą laužant, griežtai kai kam prieštaraujant, o kartais, priešingai, – kantriai statant, puoselėjant, sergint. Ir nesvarbu, ar tu menininkas, ar kiemsargis, verslininkas, artojas, politikas, ar dykumos atsiskyrėlis.
– Įsiminė tokia jūsų mintis: „Tik iš savęs galima šį tą išvysti, tik į save einant galima kur nors nueiti.“ Laikote šią mintį filosofine tiesa, kuria gyvenate, ar tai buvo tik tuo metu išgyventas jausmas? Kaip ji susijusi su kūrybos procesu? Eiti į save – tai būtinybė rašytojui?
– Įpratome teigti, kad, pavyzdžiui, dėl daugelio socialinių nuosmukių, suiručių, karų kaltos tos ar anos politinės grupuotės. Atseit kiti, ne aš. Tačiau juk tai dar viena apgaulė, nes šiek tiek kaltas visuomet esu ir aš! Atsigręžk į save, į savo kasdienybę – ten kiek patingėjai, ten ką nors stumtelėjai, „tauriai“ pamelavai, lengvai prigavai, nusisukai nuo elgetos ar benamio gyvūno, pažadėjai ir neįvykdei, su artimaisiais pasielgei silpnadvasiškai... Kiek lengvų nusižengimų, smulkių niekšybėlių, kurios mūsų galvose praradę net neigiamą konotaciją! Dėl jų niekas rimtai nenukentėjo, bet jeigu kiekvienas žmogus taip – jau milijardai vos pastebimų kluptelėjimų, kiaulysčių, „nekaltų“ apgavysčių. Sudėk visa tai į krūvą – kokia agresija, tamsa, šėtoniška energija susikaups, tereikės menko šapelio ir lėkštelė nusvirs žiaurios tironijos, smurto, žudynių, globalaus melo ar pasaulinio karo pusėn. Taigi eidamas į save išvysi, kad dėl daugelio negandų kaltas esi ir tu, ne vien tas, kas paskelbė, tarkim, karo pradžią, sukėlė badą ir neviltį ar pusę pasaulio apėmusią suirutę.
Ar panašiai eiti į save būtina rašytojui? Žiūrint, kokia literatūra tave domina. Jei tik vienadienė, populiarioji – turbūt nebūtina; jei turinti ir išliekamąją vertę – be autoriaus įdėmaus žvilgsnio į save, matyt, nebus apsieita.
Kasdienybės fiksavimas dažnai būna vertingesnis už visus filosofavimus, nes turi savo spalvą, kvapą, apimtį ir atmintį.
– Dienoraščio tekstai dažnai prasideda arba baigiasi gamtos aprašymu. Koks jūsų santykis su gamta? Kiek šis ryšys svarbus kasdienybėje ir kūryboje?
– Gyvenime būna momentų, kai medis, žolė, žiogas, upė retsykiais tampa lyg ir artimesni už žmones. Tai nei gerai, nei blogai, tiesiog būna šitaip, ir tiek. Paauglystėje, jaunystėje jaučiausi arčiau gamtos, labiau buvau su ja suaugęs. Slenkant metams lyg ir nutolau, tapau įprastu „miesto žmogumi“, sykiais jau neskiriu kai kurių medžių, žolių ar paukščių. Užtat dabar padažnėjo valandėlių, kai dar didesnę nuostabą kelia kokia elementari gamtos detalė, metų laikų smulkmena. Tarkim, varna visiškai plikašakiame sausio ąžuole, augančiame už mano lango.
– Ne kartą užsiminėte apie vienatvę. Įdomu, kaip vienatvė veikia jūsų kūrybą? Tampa įkvėpimo šaltiniu, o gal kliūtimi?
– Vienatvė, manau, visada kliūtis. Tai žmogaus atskyrimas nuo visko. Ne tik nuo artimųjų, visuomenės, keliuko, vabalo, bet ir nuo tikrojo savęs. Aklina siena. Visi ryšiai nutrūkę, visi pagrindai suskaldyti. Neseniai pastebėjau, kad dienoraštyje žodį vienatvė kartais vartodavau netiksliai, neskyriau jos, tarkim, nuo vienumos ar tam tikrų vienišumo atspalvių, kurie gali būti netgi šviesūs, sklidini džiugios būsenos. Tai, kas tarp vienatvės ir vienumos, išlaisvina mus kūrybai, vidinei kelionei; vienatvė, tikroji vienatvė, – suparalyžiuoja.
– Ką jums reiškia meditacija, dienoraščiuose minima kaip svarbi dalis? Ar tai būdas pažinti save, pabėgti nuo išorinio pasaulio, ar, priešingai, priartėti prie jo?
– Meditacija – bala žino, kas tai yra... Manoji galbūt panaši į pastangą priartėti prie pagrindų pagrindo, prie to, kas svarbiausia, prie visus mus globojančios jėgos. Tai nėra būdas nuo ko nors pabėgti, greičiau būdas suartėti, susivienyti. Su tuo, kas neišardoma. Su Vieniu. Sykiu tai yra būdas apsišluoti, apsivalyti, išvaikyti iš galvos daugelį kudakuojančių vištų, t. y. galybę mums primestų ir nuolat mus terorizuojančių beprasmių klausimų klausimėlių. Sąmonėje palikti vos kelis, tačiau pamatinius.
– Daugelis skaitytojų, tarp jų ir aš, jūsų poeziją pavadintų raminama. Galbūt meditacija padėjo atrasti tą ramybę, kuri persikėlė net į poeziją?
– Man malonu, kai mano poeziją pavadina raminama. Tada trumpam patikiu, kad iš kai kurių eilėraščių man gal ir pavyko išvaikyti dalį tuščiai kudakuojančių vištų.
– Kaip manote, ar menas turi atspindėti tikrovę, ar ją perkeisti, sukurti alternatyvą?
– Menas gal ir atspindi tam tikras tikrovės (arba realybės) aiženas, fragmentus, kai kurias proporcijas, bet toli gražu ne jos visumą. Ką jau kalbėti apie kokią alternatyvą ar tikrovės perkeitimą. Menas, mano nuomone, apskritai neturi tikslo nei galių keisti pasaulio; meno tikslas – keisti mūsų žiūros tašką į pasaulį.
Iš biografijos
D. Kajokas – poetas, eseistas, prozininkas. Jo kūryba išversta į bemaž dvi dešimtis kalbų, įvertinta svarbiomis Lietuvos literatūros premijomis.
Eilėraščiai dažniausia trumpi, meditaciniai, juose atsispindi pasaulio harmonija; būdinga haiku, rubajatų poetika. Esė knygose rašoma apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi filosofiniu kontekstu. Romanuose gausu poetinių įvaizdžių, siurrealistinių elementų.
D. Kajokas apdovanotas pagrindiniais Lietuvos literatų apdovanojimais: Jotvingių (1992), Lietuvos rašytojų sąjungos (1998), Lietuvos nacionaline (1999), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros (2012), L. Dovydėno (2013), Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (2016) premijomis, yra „Poezijos pavasario“ laureatas (1995), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus kavalierius (2023).
Naujausia D. Kajoko knyga „Leistinas privatumas“ – rašytojo kūrybos kelio apibendrinimas, kelių dešimtmečių šalies kultūrinio gyvenimo skerspjūvis, įžvalgos apie kasdienybę ir tai, kas slypi už jos.
„Kodėl leidybai pasirinkau būtent šį (1979–1999) 20 metų periodą? Tiesiog turėjau rinktis, mat tų sąsiuvinių prirašyta visa galybė – per 200. Tad ir pasirinkau periodą nuo pirmojo savo eilėraščių rinkinio iki naujojo tūkstantmečio pradžios, nuo jaunojo rašytojo lūkesčių iki vidutinį amžių pasiekusio vyro pagalvojimų“, – sako D. Kajokas.
Tai esantys toli gražu ne visi to meto sąsiuvinių puslapiai – tik tie, kurie „atspindi dvasinį, intelektinį, pasaulėžiūrinį rašančio žmogaus kelią, jo vingius, aklavietes, profesinius šunkelius, sykiais netgi emocines viršukalnes ir smegduobes“.
„Kodėl „Leistinas privatumas“? Teko rinktis, ką galima spausdinti, ko – dar ne. Gal išvis ne. Mat leistinumo, itin asmeninių faktų ribos yra ganėtinai slidžios. Kas vienam leistina, kitam gali pasirodyti jau draudžiama zona, įžeidžios ribos peržengimas. Kai kurias ribas vietomis gal ir peržengiau arba pavojingai prie jų priartėjau, nors stengiausi šito išvengti. Jei išvengti nepavyko, ką gi – tai mano pasirinkimas, apsisprendimas, mano rizika. Podraug ir atsiprašymas“, – sako žinomas menininkas.
Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kardinolui Rolandui Makrickui siūloma suteikti Biržų garbės piliečio vardą
Kardinolui Rolandui Makrickui siūloma suteikti Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardą. ...
-
Planuojama perleisti anksčiau iš prekybos išimtą pasakų rinkinį apie homoseksualų meilę5
Leidykla „Lapas“ planuoja iš naujo išleisti prieš dešimtmetį iš prekybos išimtą Neringos Macatės knygą „Gintarinė širdis“. ...
-
Sugiharos namuose – nauja interaktyvi ekspozicija: tikiu, kad čia atvyks daug japonų
Čiunės Sugiharos namuose atveriama nauja interaktyvi ekspozicija ir patirtinės ekskursijos. Su puodeliu arbatos, japoniškais saldėsiais, istorijomis ir atminimo nuotrauka gyvybės vizoje. ...
-
Paryžiaus Dievo Motinos katedroje – rekordinis lankytojų skaičius
Praėjus mėnesiui po Paryžiaus Dievo Motinos katedros atidarymo, paskelbta, kad ją aplankė rekordinis lankytojų skaičius – atnaujintą bažnyčią pamatė 800 tūkst. žmonių. Per dieną katedrą aplanko apie 30 tūkst. lankytojų – tiek pat...
-
Irena Ribačiauskaitė: baleto spektakliai vaikams leido užsiauginti žiūrovus
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) trisdešimt metų baletmeistere dirbusi Irena Ribačiauskaitė mini 80-ąjį jubiliejų. Jubiliatė pasveikinta sausio 12 d. teatre vykusio Anželikos Cholinos baleto „Dezdemona“ metu. ...
-
Slaptoji menininkė (III)
Pagal E. Hemingway'aus romaną „Senis ir jūra“. Skiriu visiems kuriantiems menininkams, siekiantiems sugauti savo didžiąją žuvį Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų &scaro...
-
Elmārs Seņkovs: pasakojame apie gerus žmones
Kai Vakarų pasaulyje bus švenčiama meilės diena, Klaipėdos dramos teatre taip pat vyks šventė, kurioje meilė užims labai svarbią vietą – vasario 14 d. žiūrovai rinksis į spektaklio „Mane vadina Kalendorium“ premjer...
-
M. K. Čiurlionio gimimo 150-osioms metinėms skirtus metus atvėrė KVMT koncertas
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tradiciniame metų pradžios koncerte, pažyminčiame Klaipėdos sukilimo kulminaciją – 1923 metų sausio 15-ąją įvykusį prancūzų prefektūros šturmą, šiemet įprasmino ir kitą ypatingą pro...
-
Sulaukęs 78-erių mirė kino režisierius Davidas Lynchas
Eidamas septyniasdešimt devintuosius metus mirė novatoriškasis kino režisierius Davidas Lynchas, žiūrovus pakerėjęs tokiomis siurrealistinėmis dramomis, kaip „Drambliažmogis“, „Mėlynasis aksomas“ ir „Malhola...
-
Sugiharos namuose atveriama interaktyvi ekspozicija, vyks pojūčių ekskursijos3
Tarpukario Japonijos diplomato Čiunės Sugiharos namuose Kaune atveriama interaktyvi ekspozicija, pasakojanti apie gyvybes keliems tūkstančiams žydų išgelbėjusių vizų išdavimą. ...