Pagerbiant mirusiuosius etnologas ragina nesureikšminti paminklų statymo ir gėlių sodinimo, primena, kad svarbiausia – malda, šventintos žvakės liepsna ir ilgesys. Pokalbis su Ringauduose gyvenančiu etnologu – apie gyvenimą ir mirtį, jai prisiminti skirtas Vėlines, Ilges ir Visų šventųjų šventę. Kalbėdamas apie gyvenimo ir mirties santykį, A.Žarskus remiasi ne tik senovės baltų pasaulėžiūra – cituoja ir Steve'ą Jobsą, mini Tibeto budistų patirtį.

– Vėlinės – kokia tai šventė? Ar tai šventė, kurią galima švęsti?

– Pradėkime nuo to, ką šventės reiškė mūsų protėviams. Jie švęsdavo esamuoju laiku, tai yra tai, kas vyksta dabar, šiuo metu. Žiūrovų, kaip dabartinėse šventėse, nebūdavo – visi buvo dalyviai.

Dabar gamtoje stebime rudeninį virsmą: gamta miršta. Amžinybės slėpinys: kiekvieną rudenį gamta numiršta, pavasarį prisikelia. Kai mes norime gyvenimą sustabdyti, laukia garantuota mirtis. O su nuolatiniais pasikeitimais – virsmais gyvenimas gali tęstis ir tęstis. Kitas akcentas – mūsų švenčių senieji pavadinimai. Dabar mes šią šventę vadiname Vėlinėmis, anksčiau buvo kitas jos pavadinimas – Ilgės, kitaip jos ir švenčiamos buvo.

Žmogus yra ne tik tai, kas matoma, bet ir tai, kas nematoma, kūnas ir siela kaip forma ir esmė. Vėlinės yra skirtos kūnui, Ilgės – sielai. Dabar iš Ilgių liko tik Visų šventųjų šventė, bet ir ją mes prarandame. Aš dar atsimenu, kai buvau vaikas, per Visus šventus niekas į kapines neidavo, nes šventieji nepalieka vėlės, kurią reikėtų lankyti kapuose, – jų sielos keliauja tiesiai į dangų, į rojų.

Per Visų šventųjų šventę prisimename sielos reikalus, tai, kas žmoguje yra amžina. Senovėje žmonės nebijojo mirties, sakydavo: Duok, Dieve, mirti, bet nepražūti. Išnykimui apibūdinti buvo kitas žodis – pražuva, o mirtis reiškė rimti, pasikeisti. O  Ilgės yra nuo žodžio ilgesys, ilgėtis. Kai žmogus giedrą rudenį žvelgia į dangų, palydi išskrendančius paukščius, pajunta ilgesį kažko labai tolimo ir iki skausmo artimo. Tai amžinosios tėvynės ilgesys, tėvynės, iš kurios mūsų siela atėjusi. Jei mūsų sieloje per šias šventes, per Vėlines, neatsiranda ilgesys, ta šventė taip ir nepakyla aukščiau kūno lygio. Anksčiau būdavo sakoma: ateikite palydėti mirusiojo. Sielą palydime, o kūną laidojame. Taigi šioje šventėje pinasi du jausmai: liūdesys ir ilgesys. Šiais laikais aiškinama, kad tarsi liūdesys – blogai, bet jis nėra blogai. Kuo žmogus gali giliau liūdėti, tuo ilgesingiau jis gali ilgėtis. Kaip Aldona Puišytė rašė: šviesėja liūdesys, gilėja ilgesys ne šio pasaulio. Ir maldą "Amžinąjį atilsį" kalbame dvejopa prasme, sakome: "Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje." Amžinoji šviesa tešviečia sielai, tegul ilsisi ramybėje – kūnui. Visose religijose dvejopas žmogaus suvokimas vienaip ar kitaip išreiškiamas.

Mūsų protėviams buvo visiškai natūralu, kad žmogus – ne vien tik kūnas, ir Vėlinių šventimas buvo tarsi susitikimas su išėjusiais savaisiais. Senovėje žmonių bendruomenė buvo suprantama kaip gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenė. Dėl to ir papročių buvo, mūsų akimis žiūrint, pačių keisčiausių. Senovėje žmogaus loginis, racionalusis mąstymas dar nebuvo toks išsivystęs, tačiau buvo gilesnė jo pajauta. Žmogus labai gerai jautė gamtos bangavimus, virsmus. Ir šventes šventė ne dėl to, kad kažkas vėliavas iškelia ar laikraščiai rašo, bet dėl to, kad jautė savo vidumi: ateina virsmo laikas. Per keturis metų virsmus šiapusinis ir anapusinis pasauliai ypač suartėja, ir vėlės ateina aplankyti gyvųjų. Ir senovės žmogus tai jausdavo.

Beje, žodis "vėlė" susijęs su skaistykla. Skaistykla – tai, kas skaistina, o vėlė – nuo žodžio "velėti". Yra įvairių versijų, nuo ko kilęs šis žodis. Aš manau, kad nuo "velėti", "skalbti". Vėlė – tai sielos drabužis, ir jis po mirties yra skalbiamas.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vydūnas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti žodį "vėlė" vartojo kaip asmenybės sinonimą. Vėlė – tai asmenybė, netekusi fizinio kūno. Dabar mums tai kažkaip keistokai skamba, kadangi mes asmenybei būtinai priskiriame kūną. O juk kūnas asmenybei yra visiškai nebūtinas.

Dabar tas mūsų suvokimas apie vėles: na, juk niekas jų nemato. Tačiau jei išjungtume elektrą ir visus triukšmus, nebūtų šviesos, po kiek laiko pradėtume ir jausti, ir girdėti tą anapusinį pasaulį. Per triukšmą, akinamas šviesas negalime pajusti to pasaulio, kurio apraiškos – gerokai subtilesnės nei šiapusinio. Ir to, kas nematoma, yra nepalyginti daugiau nei to, kas matoma, kaip ir mirusiųjų yra nepalyginti daugiau nei gyvųjų.

– Užsiminėte apie senuosius Vėlinių papročius. Kokie jie?

– Visų pirma, būdavo švenčiama derliaus nuėmimo šventė. Prasidėdavo vaišės, puotos, per kurias prisimindavo mirusiuosius. Artimiausi tam papročiai ilgiausiai išliko Dzūkijoje: ruošdamiesi važiuoti į bažnyčią, ruošdavo valgį. Dažniausiai tai būdavo duonos kepalas, avies šlaunis ar visa avis. Sakydavo: veža dziedams arba diedams. Tas senas pavadinimas diedai yra beveik išnykęs, ir mes nelabai suprantame, ką jis reiškia. O anksčiau visi mirusieji, praėjus metinėms po mirties ar daugiau laiko, nepriklausomai nuo lyties, buvo vadinami diedais. Po šio simbolinio laikotarpio – metinių – buvo sakoma, kad Dievas dūšią pakelia aukščiau. Iki metinių mirusysis buvo traktuojamas kaip šeimos narys, visos šeimos narių maldos iki jų buvo kalbamos tik už tą mirusįjį. Nes žmogus yra virsme – jam reikia daugiausia pagalbos. Per metines jo vardas jau tariamas greta visos giminės mirusiųjų, meldžiamasi už visos giminės mirusiuosius – diedus.