Stoktonų patriarchas ir matriarchė Čipas ir Tilda bei jų jau suaugę vaikai Kordas, Darlė ir Džordžiana iriasi per pasaulį vis geriau ir aiškiau suvokdami savo nepaneigiamo privilegijuotumo svorį. Kordas yra vedęs Sašą, pašalietę, kuri pasijunta netgi dar svetimesnė, kai uošviai įkalba, kad jiedu persikeltų į šeimos namus Bruklin Haitso rajone. Supama Stoktonų daiktų ir relikvijų, Saša pernelyg gerai įsisąmonina, kokią vietą užima šioje šeimoje. Jos vyro sesuo Darlė yra jau motina, augina penkiametį ir šešiametę, o kita sesuo, dešimčia metų už Kordą ir Darlę jaunesnė Džordžiana maištauja prieš savo išskirtinės padėties šeimą – yra užmezgusi santykius su gabiu kolega.

Kad ir ką veiktų, – ar ūžtų jachtų vakarėliuose ar dirbtų ne pelno siekiančiose organizacijose, – Stoktonų atžalos yra priverstos skaitytis su savo statusu ir kelti sau nepatogų klausimą: ar įmanoma būti „geru žmogumi“ turint šitiek pinigų.

Toliau pateikiamame pokalbyje autorė dalijosi mintimis apie tai, kas įkvėpė parašyti šią knygą, apie iš kartos į kartą perleidžiamų turtų galią, apie jausmą būti pašaliečiu ir kitus dalykus.

KATIE TAMOLA: Skaitydama šią knygą ne kartą pagavau save besikvatojančią balsu. Taip, tai juokas iš 1 proc. planetos gyventojų sudarančių turtingųjų, tačiau romane yra bent keli epizodai, kurie, manau, net ir juos pačius priverstų skaniai pakikenti. Kaip kilo mintis aprašyti šios elitinės grupės atstovus, įsikūrusius Brukline?

J. JACKSON: Aš pati gyvenu Bruklin Haitse. O per pandemiją gyvenau Ananasų gatvėje ir iš tiesų jaučiausi taip, it visa mano realybė būtų be galo susitraukusi. Nes mes niekur nevažiuodavome metro. Nesilankydavome jokiuose vakarėliuose. Nesusitikdavome su draugais. Nieko tokio nedarėme. Tik išeidavau pasivaikščioti po savo rajoną, kuris ilgainiui mane tarytum apsėdo. Be to, toje pat Ananasų gatvėje už kelių kaimynų valdų buvo toks namas didžiuliais panoraminiais langais, pro kuriuos matydavau ištaigingą sietyną ir fortepijoną. Visa tai atrodė taip didinga, kad mintys apie tą būstą mane stačiai užvaldė.

Maždaug tuo pat metu mano draugės uošviai gyveno rausvo smiltakmenio name Bruklin Haitse. Jie nusprendė pabėgti nuo pandemijos – persikraustė į Konektikutą, o tada, po kurio laiko, draugei su vyru pasiūlė: „Žinot ką? Į Bruklin Haitsą mes jau nebegrįšim. Todėl, mielieji, jei tik norit – pirmyn, galite drąsiai kraustytis į tą mūsų rausvąjį namą.“ Mano draugė net žado neteko: „Jūs rimtai? Užleidžiate mums savo namą Bruklin Haitse?“ – paklausė ji. „Žinoma“, – atsakė uošviai. Tad draugės šeima ten persikraustė, tačiau tai buvo namas, kuriame užaugo jos vyras – čia buvo tik jo, jo sesers ir jo tėvų daiktai. Žodžiu, ji man paskambindavo ir guosdavosi: „Et, jie man neleidžia net naujų kabliukų paltams prie sienos prisukti. Tai ne mano namai. Jaučiuosi čia kaip kokia skvoterė.“

O paskutinis žiupsnis, įkritęs į mano smegeninėj užvirusią košę, buvo laikraštyje „The New York Times“ pasirodęs Zoë Beery straipsnis „Turtingas jaunimas trokšta griauti kapitalizmą“ apie turtus paveldėjusius tūkstantmečio kartos atstovus, kurių turimi ištekliai kertasi su jų moraliniu kompasu. Straipsnyje buvo rašoma, kad jie ketina atsisakyti savo pinigų. Tad mano vaizduotėje kaipmat išryškėjo būsimo romano kontūrai – tai turėjo būti pasakojimas apie šeimą. Apie pašalietę, įsikraustančią į šeimos namus, ir apie turtingos šeimos atžalą, viduje subrandinusią moralinį kompasą ir ūmai pareiškusią: „Ei, mielieji, man regis, kažkas čia ne taip.“ Taigi, visi šie trys dalykai tapo pagrindu knygai.

K. T.: Tilda ir Čipas yra tarsi dvi šeimos galvos, ir šie jų vaidmenys sukuria išskirtinę, itin klaustrofobišką atmosferą. Skaitytojams įtaigiai perteikiama, kokia dusinama jaučiasi Saša apsigyvenusi savo vyro vaikystės namuose, o ir Džordžianai, regis, taip pat nėra lengva priešintis motinos lūkesčiams. Ar jūs iš tiesų norėjote atidžiau panagrinėti iš kartos į kartą paveldimų turtų reiškinį ir žmones, kurie ryžtasi įžengti į šį pasaulį ir savo likimą susieti su tokiomis šeimomis?

J. J.: Taip, vis dėlto didelį teigiamą įspūdį man paliko tai, kad visų mūsų požiūris į šią paveldimą gerovę kinta. Man regis, Tildai ir Čipui niekada nekildavo jokių sielos ieškojimų, dvejonių ar vidinių konfliktų, susijusių su turtais, kuriuos jie paveldėjo. Jie abu užaugo pertekliuje ir visiems nuo pat pradžių visą laiką buvo aišku, kad ir vienas, ir kitas tuoksis su kažkuo, kas atitiks jų socialinį statusą, o jie ir toliau išliks tarp to 1 proc. turtingiausiųjų planetos gyventojų.

Perskaičiau išties įdomų Abigailės Disney straipsnį apie tai, kaip viskas tokioje terpėje būna numatyta iš anksto, kad iš tiesų čia vyrauja nekvestionuojama nuostata, kad tu turėsi tuoktis su panašaus statuso šeimos atstovu, nes tokiu būdu judviejų pajamos nesumažės, o tik nuolatos augs. Be to, dalis šių veiksnių pasireiškia ir praktiniu lygmeniu, nes jei susituoki su žemesnio nei tavo statusas žmogumi, viskas tampa gana keblu. Šiaip ar taip, manau, kad Tilda ir Čipas gyvena vadinamąjį „neištirtą gyvenimą“.

Bet pažvelgę į Kordą, Sašą ir Darlę, kurie yra mano amžiaus, matome vadinamuosius vyresniuosius milenialus, esančius X kartos paribyje. Jie dažniausiai į savo pinigus žvelgdavo atsainiai, nebent kartais tiesiogiai susidurdavo su situacijomis, kai dėl to turėdavo pasijusti ne visai jaukiai. Tad jie jau kritiškiau žvelgia į savo privilegijuotumą, be to, supranta, kad jų turtai gali pakišti koją draugystei su kai kuriais žmonėmis. Jie supranta, kad turi daug, supranta, kad dėl to turėtų būti dėkingi, bet taip pat pasijunta ir be galo suknistai, jei jų koledžo kambariokai nugvelbia iš jų 2000 dolerių.

O tada turime paskesnę Džordžianos kartą, ir ši mane žavi labiausiai – tai vadinamieji tūkstantmečio kūdikiai, Z karta, kurios atstovai augo stebėdami „Occupy Wall Street“ judėjimą ir kurios dalis balsavo už Bernie’į Sandersą. Tokie terminai kaip iš kartos į kartą paveldimas turtas ar pajamų nelygybė jiems yra jau įaugę į kraują – tapę neatsiejama vaizdinio apie pasaulio tikrovę dalimi. Ir jie jau kelia kur kas daugiau klausimų apie pinigus nei ankstesnės kartos.

K. T.: Norėjau jūsų pasiteirauti kaip žmogaus, sukūrusio tokį apgalvotą ir kandžiai juokingą pasakojimą apie turtinguosius (beje, šį klausimą ėmiau ir sau kelti kone nuo pirmųjų „Ananasų gatvės“ puslapių): kaip manote, kiek pinigai yra įsišakniję į žmonių tapatybę? Ypač jei tie žmonės yra iš tiesų pasiturintys?

J. J.: Manau, jie yra įsišakniję į kiekvieno mūsų tapatybę, ir nesvarbu – turime mes pinigų ar neturime. Man atrodo, kad vienas iš keistesnių su tuo susijusių dalykų, – iš dalies prie šios temos prisiliečiu aprašydama Sašą, kai ji su Kordu susiginčija valtyje, – yra tas, kad jie atsispindi visų mūsų savastyje, bet iš tiesų turtingiems ir iš tiesų vargšams yra pernelyg nepatogu apie tai net kalbėti. Aš užaugau nepatirdama finansinių sunkumų, nes man pasisekė augti viduriniosios klasės šeimoje, kurioje dėl tokių dalykų nereikėdavo nerimauti. Kita vertus, niekas niekada nemėgino manimi (tikriau – mano pinigais) pasinaudoti – tiesiog nesu tokia turtinga, todėl tam tikra prasme esu privilegijuota: jaučiuosi galinti gana atvirai apie tai kalbėti. Vis dėlto tai iš tiesų turi giluminės įtakos mūsų jausmams – ir kai graužiamės dėl savo nepakankamumo, ir kai jaučiame pranašumą, ir kai nerimaujame, kad kas nors mumis naudojasi, ir kai baiminamės, kad kas nors mano, jog esame nieko verti.

Saša tai labai skausmingai įsisąmonina kilus barniui valtyje, kai dėl visko iš pradžių kaltina Kordą. O tada vieną akimirką jai toptelėja nauja mintis ir ji taria, maždaug: „O Dieve, galbūt mane ir patraukė tai, kad tu pinigingas.“ Šitai iki tol niekada nebuvo prasiskverbę į paviršių, vis dėlto giliai širdyje visada tūnojo, nes tiesiog yra kultūriškai įsišakniję ir to neįmanoma išvengti.

K. T.: Saša atiteka į Stoktonų šeimą. Romane yra vienas netgi įsiutinantis, bet kartu ir be galo juokingas epizodas, kai Saša dalyvauja prabangiame savo uošvių surengtame pobūvyje, ir jų bičiuliai nuolatos kreipiasi į ją prašydami juos aptarnauti – tiesiog mano, kad ji yra samdyta padavėja. Gal papasakotumėte, kaip jums šovė į galvą šioji scena?

J. J.: Na, būtų labai šaunu, jei galėčiau pasakyti, kad visa tai – vien tik mano išmonės vaisius, tačiau toks dalykas iš tiesų nutiko vienai geriausių mano draugių. Ją tai baisiausiai įžeidė. Ji iš Filadelfijos, bet ištekėjo už vieno tokio vyruko, kilusio iš įtakingos šeimos Vašingtone, turinčios atostogų vilą Menkių kyšulyje. Taigi, kartą tame kyšulyje ji turėjo dalyvauti vyro šeimos vakarėly, bet nenutuokė, kaip rengtis, tad nusprendė vilkėti baltą palaidinę ir tamsiai mėlynas kelnes. Viskas baigėsi tuo, kad žmonės ištisą vakarą elgėsi su ja kaip su patarnautoja, ir tai ją labai nuliūdino, nes pasijuto apmaudžiai suklydusi taip apsirengdama – visiems aplinkiniams jos išvaizda bylote bylojo, kad ji nėra viena iš jų. Šis atsitikimas man giliai įsirėžė į atmintį.

K. T.: Jums puikiai pavyko tą sceną perteikti. Skaitytojas kaipmat pajunta Sašai užuojautą, nes tokioje situacijoje nesunkiai įsivaizduoja ir save, nejučia sukrebžda mintis: „Pala, pala, visa ši atmosfera ir žmonės netiesiogiai rodo, kad, iš esmės, man čia ne vieta.“

J. J.: Bet kartu tai ir komiška – juk, man regis, kiekvienas esame patekę į situacijas, kai, tarkim, apsiperkant parduotuvėje kas nors mūsų ima klausinėti apie drabužių dydžius ar panašiai, o mums lieka tik atsakyti: „Atsiprašau, bet aš čia nedirbu“. Arba atvirkščiai: panašius klausimus pats per klaidą užduodate kokiam nors prašalaičiui ir galiausiai abu pasijuntate dėl to nesmagiai. Esu dirbusi padavėja, esu dirbusi konditerijos parduotuvėlėje. Tik prekybos centre nedirbau, bet, manau, tai panašu. Šiaip ar taip, tokios situacijos apnuogina galios santykius, kai tu netyčia susipainiojęs atsiduri nekorektiškoje pozicijoje, tai žemina.

K. T.: Jūsų romanas lygintas su serialais „Baltasis lotosas“ ir „Palikimas“. Ar manote, kad požiūris „nagi, o dabar pasikvatokim iš tos komiškos turčių šeimynėlės“ šiuo metu yra ant bangos? O gal tai tam tikra prasme yra tiesiog visados gyvavęs žanras?

J. J.: Taip, manau, čia esama ir tam tikro mados dalyko. Bet kol bus žmonių, kurių turtai, kitaip nei likusios didžiosios visuomenės dalies, vis augs eksponentine progresija, mes ir toliau į visa tai žiūrėsime gana kreivai, nes mums tiesiog nepavyks išvengti nemalonaus jausmo, kad socialiniu požiūriu vyksta kažin kas negera, kad mes, kaip visuomenė, kažką darome ne taip.

Be to, atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad viešojoje erdvėje iš kartos į kartą paveldimų turtų tema iki šiol aptariama daugiausiai atspindint tik vyrų perspektyvą. Tarkim, nors seriale „Palikimas“ yra ir įstabus moters personažas, bet iš esmės tai labai vyriškas pasakojimas, vaizduojantis šeimos patriarchą ir brolius. Man norėjosi labiau moteriško požiūrio į pinigus.

Kitas dalykas: nors patraukti per dantį turčius, manau, yra išties smagu, – o taip, aš ir pati knygoje pasitelkiu daugybę atitinkamų juokelių, – tačiau vaizduojant jų personažus labiau žmogiškai yra tiesiami tam tikri tiltai ir galbūt atsiranda daugiau galimybių nuoširdesniam dialogui. Nes niekas iš tiesų nesikeis, jei visi vieni kitus tik užgauliosime. Mano tikslas – pavaizduoti tai smagiai, bet kartu ir taip, kad žmonės gautų peno prasmingoms diskusijoms. Jau vien rašydama knygą ir aptardama šias temas su draugais patyriau vienas labiausiai akis atveriančių akimirkų. Galiausiai draugai, apie kuriuos nė nežinojau, kad jie augę šeimose, turėjusiose finansinių bėdų, atsiverdavo: leisdavosi į ilgus ir žavinčius pasakojimus apie visus šiuos dalykus. Šiaip ar taip, net nesvarbu, kur ir kaip tu augai: manau, visos šeimos patiria daug su pinigais susijusių dramų. Jų kyla ir kai turi labai daug, ir kai – visai mažai. Juk galbūt kas nors turi labai turtingą dėdę, o kas nors tikėjosi paveldėti žiedą, kurio galop nepaveldėjo. Galbūt kas nors aštuonioliktojo gimtadienio proga gavo akcijų, bet vėliau jo ar jos brolis tokios dovanos nesulaukė. Panašaus pobūdžio patirčių turi visi, ir man iš tiesų įdomu apie tai klausytis, juolab iš prigimties esu tikra smalsuolė.

K. T.: Tikiuosi, šis mano klausimas pernelyg nesupaprastins reikalo, bet koks būtų pagrindinis dalykas, kurį perskaičiusieji „Ananasų gatvę“, jūsų nuomone, turėtų įsisąmoninti ar apgalvoti?

J. J.: Yra viena tokia jau senokai leista, bet labai gera knyga, kuri mane įkvėpė – tai Nicko Hornby’io „Kaip būti geru žmogumi“. Šiame romane vaizduojama sutuoktinių pora, ir vienas jų pasiduoda dvasinio vadovo įtakai – patiria krizę, nori pakeisti jųdviejų gyvenimą. Žinoma, tai visai kitokio pobūdžio pasakojimas. Tačiau tuo pat metu turi ir tam tikrų bendrybių – manau, mes visi ieškome būdų būti gerais žmonėmis, dažniausiai tai pasireiškia paaukojant 100 dolerių vienam ar kitam reikalui, savanoriaujant, rūšiuojant atliekas perdirbimui, balsuojant per rinkimus ir panašiai. Man regis, kad kai žmonės turi daug pinigų, jų galimybės būti gerais žmonėmis ir daryti gera yra nepalyginamai didesnės.

Be to, manau, kad mūsų kaip piliečių  priedermė yra mėginti apgalvotai kalbėtis apie tokius „seksi“ dalykus kaip mokesčių teisė ar apie iš kartos į kartą paveldimų turtų fenomeną. Tad šiuo atveju mano tikslas – kad kiekviena(s) pagalvotų, ką gali padaryti, kad taptų geresniu žmogumi, ir kaip galėtų kuo atviriau kalbėtis su savo šeimos nariais. Ir dar labai tikiuosi, kad skaitydami šią knygą žmonės jausis tiesiog smagiai leidžią laiką ir jiems ji patiks.

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Ima iš: www.shondaland.com