– Studentai bijo su jumis kalbėti?

– Kaip kurie. Tai priklauso ir nuo to, iš kokios mokyklos atėję, koks bendrasis išsilavinimas – kai susitinku su „fuksais“, aiškiai matau, turėjo jie mokytojus ar ne, dirbo su jais lavindami kalbą ar ne. Kitas etapas – kai susitinku su magistrais, susirinkusiais iš įvairių aukštųjų mokyklų. Jei prieš save matau studentą lituanistą ar žurnalistą, aišku, jį taisau ir dresiruoju. O jei studentas – teisės ar fizikos, niekaip nereaguoju. Pavyzdinga tartis yra išmokstama, bet reikėjo tai daryti antroje ar trečioje klasėje.

– Paguoskite žiūrovus – juk ir jūs kalbėdamas kartais padarote klaidų?

– Žinoma, jų galima pamatyti ir mano reportažuose. Standartinė kalba yra idealas, kurio mes turime siekti, o ar pasieksime, nėra taip ir svarbu. Blogesnis dalykas yra bijoti kalbėti – geriau jau netaisyklingai, bet kalbėti laisvai.

– Ar turite polinkį į tai, ką aplinkiniai galėtų pavadinti snobiškumu: neinate į restoraną, jei jo iškaboje, valgiaraštyje – klaida, neperkate iš parduotuvės, kurios reklama, prekių aprašai – su klaidomis?

Jei reklamos, parduotuvės prekės tyčiojasi iš mano kalbos, tai kodėl turėčiau pirkti? Net abejonių man nekyla ir visus kitus agituoju.

– Turiu, ir labai didelį. Ne tik kad su klaida, bet jei ir iškaba nelietuviška, jei negerbia mano kalbos. Pavyzdžiui, per naujametį vakarėlį profesorius A. Bumblauskas pasiūlė pirkti „Smart“ automobilius ir nevažinėti su džipais. Atsiverčiu smartų tinklalapį – angliškai, prancūziškai, vokiškai, daniškai, čekiškai ir kitomis Europos kalbomis parašyta, o lietuviškai nėra. Tikrai gyvenime jokio smarto nepirksiu – todėl, kad negerbia nei manęs, nei mano tautos, nei mano kalbos. Man tai yra labai svarbu. Jei reklamos, parduotuvės prekės tyčiojasi iš mano kalbos, tai kodėl turėčiau pirkti? Net abejonių man nekyla ir visus kitus agituoju. Jei matote, kad klaviatūra be lietuviškų ženklų, meskite per tvorą. Jei nėra galimybės telefonu rašyti lietuviškai, tai kaip galite jį pirkti? Tam pardavėjui juk esate kvaileliai. Mes privalome į tai reaguoti.

– Vielabraukis (troleibusas), spirdžius (futbolininkas), čiurkšlys (dušas) – kone privaloma klasika pradėjus diskusiją apie naujus lietuvių kalbos žodžius. Kokius anekdoto vertus žodžius galėtumėte paminėti jūs?

– Anekdoto vertas žodis buvo „dūzgės“, bet tautai patiko, o jei patiko, jei dalykinių priekaištų jam nėra, ką kalbininkai gali padaryti? Taip pat reikia atskirti žodžių darybą ir žodžių kūrybą. Žmonių siūlomi naujažodžiai dažniausiai būna skoliniai arba dariniai. Kūrinių – mažai. Kaip pavyzdį duodu gražų lietuvišką žodį „bambalis“. O iš tiesų svarbiausia – sveikas santykis tarp pasiskolintų žodžių, pavyzdžiui, kompiuteris, ir savų darinių, pavyzdžiui, riedis.

Manantiesiems, kad lietuvių kalba pasmerkta

Prieš kalbėdami, palyginkite lietuvių kalbos padėtį XVI, XVIII, XX ir XXI a. Ir pasvarstykime, kada ponas kalbėjo lietuviškai: XVI a. – velnias žino, XIX a. – tikrai ne lietuviškai, o lenkiškai kalbėjo, XX a. antroje pusėje – rusiškai. O dabar? Lietuviškai, kartais pereidamas į anglų kalbą. Toliau – spauda: 1893-ieji – žinota apie „Varpą“, „Aušrą“, dar vieną kitą laikraštį, 1970-aisiais laikraščių buvo 10–20, o dabar – nežmoniškas kiekis lietuvių kalba. Tai kuriuo laikotarpiu buvo geriausia padėtis? O kur kiti parametrai – politikų, kariuomenės kalba, knygų leidyba, teatras, mokykla ir kt. Palyginkite skirtingus amžius ir patys padarysite išvadą: kuo toliau, tuo geriau.

„Lietuva mūsų lūpose“ – šeštadieniais 18.30 val. per LRT Kultūrą.