Lenkų rašytojo „Cholodas“ – rūsti ir jausminga kelionė už civilizacijos ir istorijos ribų

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido vieno žinomiausių lenkų rašytojų Szczepano Twardocho romaną „Cholodas“. Iš lenkų kalbos knygą vertė Irena Aleksaitė, knygos dizainą sukūrė Zigmantas Butautis.

Sz. Twardochas, gim. 1979 m. – vienas įdomiausių šiuolaikinių lenkų prozininkų. Publicistas ir romanistas, scenaristas, keliolikos knygų autorius. Jo kūryba vertinama skaitytojų ir kritikų, rašytojas Lenkijoje nominuotas daugeliui prestižinių literatūrinių apdovanojimų, ne vieną jų yra ir pelnęs.

Pagrindinis romano „Cholodas“ veikėjas Konradas Viduchas, kilęs iš Aukštutinės Silezijos, – Didžiojo karo veteranas, komunistas, visa širdimi atsidavęs revoliucijai. Po karo kartu su Karlu Radeku išvyksta į Sovietų Rusiją. Ten diegia naują proletarinę santvarką ir 1920 m. kare kovoja pirmosios raitelių armijos gretose. Tačiau revoliucija praryja savo vaikus. Vykstant 1937-ųjų valymams draugas Viduchas, kaip „senas bolševikas“, suimamas, nuteisiamas ir išsiunčiamas į Gulagą. Tačiau jam pavyksta pabėgti – ir taip prasideda jo neįtikėtina kelionė per sniegą, ledą ir tundrą.

„Knyga yra labai vyriška, rūsti, bet ir labai moteriška. Vyriška, nes joje skamba Pirmojo pasaulinio karo ir pilietinio karo Rusijoje atgarsiai, kalbama apie Berijos vykdytus kankinimus, pabėgimą iš lagerio, išgyvenimą Šiaurės kraštuose. Ir kartu ji – emocionali, jausminga, kad norisi mėgautis ir džiaugtis skaitant. Knyga tokia pagavi, kad verčiant mane „nunešė“. Tai tikrai gera literatūra, iš visos širdies kviečiu ją skaityti“, – sakė romano vertėja I. Aleksaitė.

„Cholodo“ autorius romane tyrinėja vietovę, egzistuojančią už civilizacijos ir istorijos, aprašytą Konrado Viducho dienoraščiuose. „Cholodas – tai klaikus pasaulis. Pasaulis, kuriame gyvuoja vergovė. Bet kas gi yra ta cholodiška vergovė, kurioje vergai iš tiesų yra šeimininko namiškiai, palyginus su sovietiniu lageriu?“ – apie savo romaną kalbėjo autorius.

Pokalbis su rašytoju Sz. Twardochu iš užsienio spaudos, kuriame knygos autorius prabilo apie knygos rašymo aplinkybes ir atskleidė kai kurias romano detales.

– „Cholodas“ prasideda nuo rašytojo, kurio vardas Ščepanas, kelionės į Špicbergeną, kuriame ne kartą lankėtės, aprašymo. Ar ten ir sumanėt parašyti romaną?

– Sumanymą apie romaną nešiojausi gal nuo 2010 m. Bet negaliu pasakyti, kur tiksliai jis atėjo man į galvą. Sumanymai veisiasi ir auga manyje kaip pelėsis. Kai pasiekia kritinę masę, tuomet galiu pradėti rašyti. Tikriausiai romanas prasidėjo būtent nuo Cholodo, tokios vietos tolimoje šiaurėje, už civilizacijos, už istorijos ribų, kuri visiškai neįtikėtinu būdu išliko beveik iki mūsų laikų. O visa kita susikristalizavo aplink.

– Civilizacija, kokią pažino Konradas Viduchas, pabėgėlis iš lagerio, areštuotas ir pasmerktas didžiojo stalininio teroro 1937-aisiais, yra tokia siaubinga, kad Cholodo pasaulis, nors daugeliu požiūrių baisus, atrodo jam jei ne geresnis, tai bent saugesnis.

– Taip, tai klaikus pasaulis. Tai pasaulis, kuriame egzistuoja vergovė. Bet kas gi yra ta cholodiška vergovė, kurioje vergai iš tiesų yra šeimininko namiškiai, palyginus su lageriu, iš kurio Viduchas pabėgo?

– O kiek Cholodo pasaulis yra mitinis?

– Konstravau Cholodą turėdamas intenciją rašyti realistinę literatūrą. Tai ne magiškasis realizmas. Cholodas nėra dievų buveinė. Ne, jis sukonstruotas taip, kaip turi atrodyti pagal mano geriausias antropologijos ir etnografijos žinias. Tačiau jis gali būti suprantamas kaip gyvasis mitinis pasaulis. Šia prasme Cholodas yra mitinė šalis, nes joje gyvuoja ikirašytinė kultūra, kurioje mitas organizuoja tikrovę. Jis organizuotas aplink tam tikrą pasaulio ašį (axis mundi) ir aplink ją sukasi. Cholodiečiams dievai ir dvasios nėra kito pasaulio būtybės, bet tokios pat tikroviškos kaip arklys arba žmogus.

– Jūsų romano skaitytojai nuolat svarsto, kas yra sugalvota, o kas – tiesa.

– Esu įsitikinęs, kad romanai turi temas. „Cholodo“ tema nėra Arktis. Tiesą sakant, rašydamas romaną, niekada nežinau, kokia bus jo tema, nes tai matosi tik pabaigus knygą. Bet šiame romane, manding, viena iš temų yra pasakotojo ir pasakojimo tikroviškumas, pasakojimo santykis su tikrove. Visa ši kilpinė pasakojimo struktūra yra mano maža duoklė Josepho Conrado romanams, kurie paprastai pasakojami tokiu būdu.

– Viduchas yra svetimšalis, kažkas, kas visada yra daugmaž svetimas, niekur iki galo netinkantis. Jis kalba neįprasta kalba, o iš tiesų – keliomis iškart. Be to, savo dienoraštyje bando iš klausos atkurti cholodiečių kalbą. Kaip sukonstravote tą kalbą?

– Buvo toks anekdotas apie XVII a. Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Mykolą Kaributą Višnioveckį, apie kurį sakyta, kad jis kalbąs aštuoniomis kalbomis ir nė viena neturįs ko pasakyti... Viduchas yra jo priešingybė. Jis kalba keliomis kalbomis, bet nė viena gerai, nes jas painioja, vis dėlto jis turi ką pasakyti. Labai mėgstu konstruoti tokias idiomas, būdingas veikėjui. Kalbant apie cholodiečių kalbą, tai apytikris vaizdas, kaip galėjo skambėti probaltų-slavų kalba, kuria kalbėjo hipotetiniai bendri baltų ir slavų protėviai maždaug prieš 3 tūkstančius metų. Susigundžiau atkurti šią kalbą. Norėjau tai padaryti pats, negalėjau to patikėti kam nors, nes man reikėjo balansuoti ant ribos tarp tos kalbos supratimo ir kažkokio muzikalaus skambėjimo. O paskui paprašiau kalbininką dr. Marką Majerą iš Lodzės universiteto, kad šį mano mėgėjišką darbą moksliškai pataisytų.

– Cholodas yra už istorijos ir laiko ribų, bet romane įvairūs įvykiai pranašauja, kad sovietai bet kurią akimirką gali jį atrasti. Kai ateina Rusija, vyksta baisūs dalykai. Neįmanoma šio romano neskaityti negalvojant apie karą Ukrainoje. Ar kai prasidėjo karas, dar rašėte romaną?

– Taip, buvau įpusėjęs. Karo pradžia nulėmė, kad visiškai nepajėgiau mėnesį rašyti. Tačiau romanas jau turėjo savo baigtinę formą, nes man pagrindinis kūrybinis darbas rašant romaną yra pirmieji 50–100 puslapių. Tuomet mano galvoje gimsta kalbos, pateikto pasaulio ir idiomos modelis, kuris jau tada manyje veikia. Vienintelis dalykas, kurį turiu daryti, o tai man baisiai sunku, – susikurti susikaupimui tinkamą erdvę. Bet kita vertus, tai, kas tuomet vyko pasaulyje, tikrai turėjo man milžiniškos emocinės įtakos ir labai didelį poveikį romanui. Jo emocinei temperatūrai, bet ne jo fabulai. Fabula buvo seniai sugalvota.

– Kodėl būtent Viduchas savo dienoraštyje kreipiasi į „neegzistuojančią skaitytoją“? Kodėl tai „ji“? Ar jis tikisi, kad jo žmona arba kuri nors iš dukrų perskaitys užrašus?

– Viducho vidiniame pasaulyje aiškėja, kad jo laimės Arkadija buvo tylus gyvenimas su žmona ir dukromis. Mano intencija buvo kitokia. Įvairūs tyrimai apie skaitymą Lenkijoje rodo, kad dauguma knygų skaitytojų yra moterys. Mano asmeninė patirtis iš autorinių susitikimų irgi liudija apie tai, kad daugelis mano knygų skaitytojų yra skaitytojos, o ne skaitytojai. Kodėl tuomet turėčiau kreiptis į skaitytoją vyrą, jei labiau tikėtina, kad mano romaną skaitys moteris?

Iš lenkų kalbos vertė Laura Pačtauskaitė



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių