Mieli ežiuko sapnai ir pavojingi žaidimai (knygų apžvalga)

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato Selemono Paltanavičiaus knygą vaikams „Maži ežiuko sapnai“ ir Arkadijaus ir Boriso Strugatskių romaną „Sunku būti dievu“.

Selemonas Paltanavičius „Maži ežiuko sapnai“

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius gali pasigirti mažiesiems skaitytojams parašęs gausų glėbį pažintinės ir grožinės literatūros. Ne veltui 2015 m. už talentingą kūrybą vaikams jis buvo apdovanotas Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija, o šiemet jo „Maži ežiuko sapnai“ atsidūrė tarp penkių ekspertų atrinktų „Metų knygos rinkimų 2016“ vaikų kategorijos knygų.

Jaukūs ir šviesūs „Maži ežiuko sapnai“. Pirmiausia patraukia skaisčiai gelsvas knygos iliustratorės Linos Eitmantytės-Valužienės sukurtas viršelis, kurio centre, pasklendęs tarp ryškiaspalvių gėlių kažką malonaus, kaip sufleruoja pavadinimas, sapnuoja ežiukas.

Atvertus knygą skaitytoją pasitinka ne ką mažiau mielos trumposios literatūrinės pasakos. Kaip būdinga mažiausiesiems skirtoje literatūroje, knygos pasaulis apsiriboja artima ežiuko aplinka: namais ir mišku, po kurį jis vaikšto lydimas mamos. Nieko keisto, kad kasdienybė, kur yra tik jis ir mama, jokio draugo, įdomesnio žaidimo ar nuotykio, smalsų mažylį nelabai žavi, tad jis ima svajoti ir sapnuoti apie visa tai, ko taip trokšta.

Ežiukas dar visai jaunutis – tikrovė, svajonės ir sapnai jam susiriša į vieną neišardomą mazgą, tad ir skaitytojas ne visada lengvai gali atskirti, kur realybė, kur sapnas. O ir pagrindiniam veikėjui ši skirtis visai nerūpi – juk pasaulio žavumas jam atsiveria tik tada, kai ištirpsta ribos, kai pirmasis ežių giminėje pasišneka su mėnuliu ir pamato jį iš itin arti, kai ruošiasi aplankyti draugus, kuriuos sutiko tik sapne, nes juk „jeigu nemokėtum svajoti ir sapnuoti, pasaulis būtų nei šioks nei toks“ (p. 12). Pasakotojas taip pat gėrisi tokia vaiko pasaulėjauta – dabar pats metas leistis ten, kur veda fantazija, o atėjus laikui ežiukas suaugs ir jo svajos liks nostalgiška vaikystės patirtimi.

Gamtininkas S. Paltanavičius kūrinyje puikiai išlaiko balansą tarp tikrovėje gamtai būdingų savybių ir literatūrinės kūrybos, pasakos pasaulio. Nors jo veikėjai personifikuoti, tačiau turi nemažai jų rūšiai būdingų savybių. Dėl to pasakoje atsiranda pažintinių elementų, o kartais – smagių anekdotų. Pavyzdžiui, ežiuko, mėsėdžio gyvūno, mama piktinasi grybais: „Ajajai... Ir šitas be kirmėlių... Tie grybai šiemet visai netikę...“ (p. 28).

Sergejaus Kozlovo „Ežiuką rūke“ be abejonės galėtume laikyti „Mažų ežiuko sapnų“ literatūriniu pusbroliu, gal net kiek per artimu. Ir ne tik todėl, kad abiejų kūrinių pagrindinis veikėjas yra ežiukas, tekstai panašios struktūros ir apimties. Kūrinius sieja ir jauki, svajinga atmosfera, išlaisvintos poetiškos fantazijos, sumišusios su tikrove, pasaulis. Be abejo, yra ir skirtumų – S. Paltanavičiaus ežiukas dar visai jaunutis, tad jo žaidimai nuolatos prižiūrimi akylų mamos, kiek primenančios Tuvės Janson Muminuko mamą, akių. Būtent ji padeda pernelyg nenukrypti nuo kelio, likti saugiam, bet ir patirti vaikystės pilnatvę. Tikriausiai todėl ežės buitis kūrinyje tokia nyki – daug rūpesčio dėl namų, maisto ir mažylio, tad saviems džiaugsmas, rodos, nelieka laiko.

Stipri, sklandi ir meniškai vientisa „Mažų ežiuko sapnų“ pradžia veda skaitytoją į jaukią ir žaismingą ežiuko kasdienybę, mažyčius jo nuotykius. Gaila, kad kūrinio pabaiga atrodo nesubrandinta, neišnešiota, per anksti ir ne vietoje paleista į pasaulį. Skubotumą liudija pakitęs meninis pasakų pasaulėvaizdis, vientiso koncepto išardymas įvedus pernelyg tiesmuką, ankstesnio poetiškumo ir žaismės stokojančią didaktinio pobūdžio pasaką „Lyg sapnas, lyg ne“, perspėjančią apie ežių tykantį pavojų – žmones, jų kelius ir mašinas, ir tai, kad realus gyvenimas gerokai skiriasi nuo ežiuko sapnų. Neįtikina ir paskutinioji pasaka, kurioje ežiukas sutinkamas jau ūgtelėjęs, kiek surimtėjęs, ruošiasi netrukus pradėti savarankišką gyvenimą – visose pasakose išlikęs statiškai vaikiškas ežiuko personažas staiga nemotyvuotai tampa dinamiškas, tarsi priartėjęs prie paauglystės.

Nepaisant to „Maži ežiuko sapnai“ – skaitytojo dėmesio verta knyga. Ji prajuokins ir privers susimąstyti, patirti spalvingą vaikystės pasaulį – gražų, kupiną fantazijos ir žaismės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ei

Ei portretas
Kokių dar "StrugaTSkių"? "StrugaTSkių" knygos pirkti neverta, nes jei net autorių pavardė iškraipyta, tai StrugaCkių kūrinio vertimas neabejotinai bus klaikus.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių