Arkadij Strugatckij, Boris Strugatckij „Sunku būti dievu“

Ar įmanoma išlaikyti sveiką protą ir profesionalumą, netgi savastį, jei tenka daugybei metų įsigyventi į paskirtą vaidmenį? Pagrindinis brolių Arkadijaus ir Boriso Strugatskių romano „Sunku būti dievu“ veikėjas Antonas yra istorikas antropologas. Iš smarkiai pažengusios, komunistiniame rojuje gyvenančios Žemės jis pasiųstas į kitą planetą, taip pat žmonių, įsilieti į aplinką, stebėti ir rinkti duomenis tyrimams apie viduramžius, kurie dabar ten išgyvenami.

Užduotis iš pažiūros lengva, bet iš tiesų – kupina vidinių įtampų. Antonui, dabar besivadinančiam donu Rumata, kištis į istorijos vyksmą nevalia. Penkiolika metų jis gan uoliai vykdo nurodymus, tačiau romano veiksmo metu feodaliniame pasaulyje prasidėjus keistam sujudimui, mokslo ir meno žmonių masiniam naikinimui, jis atsiduria moralės kryžkelėje. Būdamas Apšvietos epochos produktas, žvelgdamas į primityvų pasaulį, kuriame dirba, aplinkui save jis mato žmones, kurie „nėra žmonės šiuolaikine žodžio prasme, o tik ruošiniai, pusgaminiai, iš kurių kruvini istorijos amžiai kada nors ištekins tikrą, išdidų ir laisvą žmogų“ (p. 131). Vis dėlto, gyvendamas tarp jų, Antonas ilgainiui negali likti jiems abejingas ir nešališkas – po truputį jame užgimsta aistros, noras išgelbėti šios planetos žmoniją nuo tironijos ir teokratijos, netgi pajunta tampąs panašus į kitus dabartinės savo aplinkos žmones ir tai jį ima gąsdinti: „Įsigyventi į vaidmenį – štai kas užvis baisiausia“ (p. 42).

Romanas „Sunku būti dievu“ – žmogaus, kuris save laiko dievu, drama. Vos tik atvykus iš labiau pažengusios civilizacijos. lengva laikyti save aukštesniu ir galingesniu, paprastai tariant dievu, tačiau anksčiau ar vėliau susiduriama su klausimais, į kuriuos atsakyti vienareikšmiškai neįmanoma. Be to, jie tampa vis sudėtingesni – nuo asmeninio apsisprendimo klausimo einama prie vis globalesnių, pavyzdžiui, „ar verta atimti iš žmonijos jos istoriją?“ (p. 186). Kartu pamažu aplanko ir suvokimas, kad dievu būti vis dėlto nepaprastai sunku, kas nurodoma ir knygos pavadinime. Antonas daugų daugiausia gali žmonijai duoti savo gailestį ir atjautą, būti aklas, neveiksnus, dėl to kenčiantis deistinis dievas, nes galiausiai supranta, kad bet kokia atnešta šviesa ir laimė neprigis tuose, kuriuose ji neužgimė. Kiekvienas esame savo aplinkos ir prigimties įkaitas – net ir dievu save vadinantis Antonas. Taigi jo racija ima viršų prieš aistras – kaip vaikystėje su tikrais ginklais žaidžiant Vilį Telį jis neišdrįsta šauti, taip ir dabar – priima skaudesnį, bet saugų sprendimą.

Turiu pripažinti, kad tokia pabaiga džiugina. Tiek daug šiandieninėje literatūroje mįslingų ir vis nuobodesnių pabaigų, kuomet autorius ar pasakotojas nusikrato atsakomybės ir pačiam skaitytojui reikia svarstyti, o kas galėjo nutikti vėliau. Ir visai nėra nejauku pabaigą štai taip apžvalgoje atskleisti, nes kūrinyje nesiekiama stebinti netikėtais siužeto posūkiais ar vingrybėmis, juk pabaigą nuspėti galima jau iš prologo. Šio kūrinio esmė – procesas, įvykių ir minčių grandinė, sudaranti prielaidas neišvengiamam Antono sprendimui.

Broliai Arkadijus ir Borisas Strugatskiai – antros XX a. pusės Rusijos rašytojai fantastai, kuriems pasaulinę šlovę pelnė jų romanas „Piknikas šalikelėje“, kurį Andrejus Tarkovkis aštunto dešimtmečio pabaigoje ekranizavo kino filme „Stalkeris“. Strugatskių fantastika – atmosferiška ir alegoriška, vienu metu analizuojanti ir globalias temas, besigilinanti į žmogaus prigimtį bei aistras, bet kartu giliai žvelgianti ir į konkretaus veikėjo psichologinę bei etinę dramą. Tuo pasižymi ir aptariamas romanas „Sunku būti dievu“, į lietuvių kalbą puikiai išverstas Dalios Saukaitytės.

Visada patiko knygos, kurių pabaigoje spausdinamos ne pagyros, padėkos ir reklama, kaip vis dažniau tinka, bet kad ir neilgas, bet skaitytojo dėmesio vertas straipsnis apie teksto autorių ir jo kūrybą ar kokia kita kontekstinė medžiaga, padedančia skaitytojams susiorientuoti, susipažinti su autoritetinga specialisto nuomone ar įžvalga. Tad džiugu, kad leidykla „Kitos knygos“ jau antrą Strugatskių romano leidimą papildo B. Strugatskio užrašais, darytais po Sovietų Sąjungos žlugimo, apie kūrinio atsiradimo istoriją. Šalia „Sunku būti dievu“, kurio pirmasis leidimas Rusijoje pasirodė 1964 m., išspausdinti užrašai skaitytojui pasiūlys dar vieną, tekste potencialiai numanomą, bet neimplikuotą perskaitymo variantą. Romanas atsivers ne tik kaip alegorinė fantastika apie žmogaus progresą, žmogiškumą ir atsakomybę, bet ir kaip puikus ezopine kalba parašytas kūrinys, bylojantį apie sovietų represijas ir šalyje tvyrojusią įtampą. Tai intelektuali fantastika, galinti įtikti net tiems, kuriems fantastika svetima.