R. Flanagano romanas „7-asis klausimas“ – apie naikinimą, mokslą, atmintį ir svajones

  • Teksto dydis:

Richardas Flanaganas – australų rašytojas, pasaulinės literatūros garsenybė, kurio kūriniuose dažnai nagrinėjamos istorinės ir moralinės temos. Jo kūriniai neapsiriboja tik pasakojimu apie individualių žmonių likimus, bet apima visos bendruomenės atsakomybę už savo poelgius ir jų pasekmes. R. Flanagano knygos visada yra gilios, sudėtingos, kartu skatinančios skaitytojus mąstyti apie tai, kaip gyventi prasmingai ir atsakingai.

Bene žinomiausias rašytojo kūrinys – „Siauras kelias į tolimąją Šiaurę“ (The Narrow Road to the Deep North) – 2014 metais pelnė Bookerio literatūros premiją už jautrią ir gilią refleksiją apie žmogaus kančias, meilę ir atsakomybę karo sąlygomis. Leidykla „Vaga“ pristato naujausią R. Flanagano knygą „7-asis klausimas“ (Question 7). Šis išskirtinis romanas, kaip ir visi R. Flanagano darbai, ne tik kviečia susimąstyti apie mūsų gyvenimus, bet ir atveria sudėtingą ir jaudinantį žmogaus egzistencijos prasmės paieškos kelią.

Prasidėjęs meilės viešbutyje prie Vidaus jūros ir atitekėjęs iki upės Tasmanijoje, „7-asis klausimas“ kalba apie tai, ką renkamės dėl meilės ir iš meilės, ir apie mūsų pasirinkimų sukeliamą grandininę reakciją.

Reakcija prasideda mokslinės fantastikos rašytojo H. G. Wellso romanu su Rebecca West, toliau veda per XX a. 4-ojo dešimtmečio branduolinės fizikos atradimus, supurto rašytojo R. Flanagano tėvą, kuris vergavo anglių kasykloje netoli Hirosimos, kai buvo numesta atominė bomba. Įvykių grandinė kulminaciją pasiekia Tasmanijos saloje: jaunas vyras atsiduria laukinės gamtos spąstuose ir nežino, gyvens ar mirs.

„7-asis klausimas“ – tai romanas, kuriame pagrindinis veikėjas, tikras moralinis herojus, stengiasi atsakyti į septynis egzistencinius klausimus, keičiančius ne tik jo gyvenimą, bet ir visą pasaulį. Kiekvienas klausimas kelia skaudžias, bet būtinas dilemmas, priversdamas veikėją konfrontuoti su savo praeitimi, savo tamsiausiomis paslaptimis ir giliausiais troškimais. R. Flanaganas šiuo kūriniu klausia skaitytojų, kas iš tiesų lemia žmogaus pasirinkimus – tai, kas vyksta aplink jį, ar tai, kas glūdi giliai jo sieloje? Septyni klausimai tampa lūžio taškais, keičiančiais mūsų požiūrį į pasaulį, ir priverčia susimąstyti apie mūsų pačių keliones ir pasirinkimus.

„Kartais svarstau: kodėl mes nuolat stengiamės sugrįžti prie pradžių – kodėl tolydžio ieškome to vienintelio siūlo, kurį patraukę išnarpliotume gobeleną, vadinamą mūsų gyvenimu, tikėdamiesi, kad už jo rasime tą „kodėl“ tiesą? Tačiau tiesos nėra. Yra tik „kodėl“. Ir iš arčiau pažvelgę išvystame, jog už to „kodėl“ – tik dar vienas gobelenas. O už jo – dar kitas ir dar kitas, kol prieiname užmarštį“.

R. Flanagano rašymo stilius pasižymi ypatingu dėmesiu detalėms, stipria emocine įtampa ir giliu filosofiniu pagrindu. Jo gebėjimas sujungti asmeninius ir visuomeninius klausimus, ištyrinėti istorijas, kurios atskleidžia mūsų pačių silpnybes ir stiprybes, yra vienas iš pagrindinių jo kūrybos bruožų. „7-asis klausimas“ nėra tik romanas. Tai – gili intelektualinė kelionė į žmogaus prigimtį ir jo vietą šiame pasaulyje.

Knygoje nuosekliai gvildenamos temos apie laisvę, atsakomybę ir tiesą. R. Flanaganas geba sukurti atmosferą, kurioje kiekvienas žodis, kiekviena situacija turi savo reikšmę ir tikslą, o skaitytojas yra nuolat provokuojamas apmąstyti savo požiūrį ir poelgius.

Leidyklos nuotr.

Knygos leidimą finansavo Lietuvos kultūros taryba.


Kviečiame skaityti knygos ištrauką

4.

Dabar prie įėjimo į anglių kasyklą, kur mano tėvas ir jo bičiuliai šachtų vergai kartą bėgo pro lazdomis juos talžančių sargybinių rikiuotę, stovi meilės viešbutis. Jokio memorialo, jokio ženklo – kitaip tariant, jokio įkalčio, jog tai, kas kartą įvyko, išvis kada nors įvyko. Tik viena kita neono iškaba. Verslas, tenkinantis greitą oportunistinį seksą mažyčiuose kambarėliuose, numatantis seksualinį atsipalaidavimą ir sąmoningai neką daugiau. Liko, veikiau gyvavo tik malonumo suteiktas užsimiršimas kito žmogaus glėbyje – tas pats užsimiršimas, kuris sykiu numato ir paneigia mirtį. Tarsi reikmė užmiršti būtų tokia pati stipri kaip reikmė prisiminti. Gal net stipresnė.

O po užsimiršimo? Sugrįžtame prie istorijų, kurias vadiname prisiminimais, suglumę, svetimi tam tebevykstančiam pramanui – mūsų gyvenimui.

5.

Tą žvarbią dieną šalia manęs stovėjo įmetėjęs vyras – ponas Sato. Mažytis ir trapus, tvarkingai apsirengęs: sportinė striukė ir kelnės, pernelyg ilgos ties atvartais; iš to padariau išvadą, jog metams bėgant jis sumažėjo. Rankos buvo apmautos plonomis baltomis medvilnės pirštinėmis, ir, kai jis rodė į kažką, kas seniai išnyko tuose laukuose ir kasykloje apačioje, mačiau tik nukarusį nuo pirštinės atraito palaidą siūlą. Jo batų nepamenu.

Ponas Sato ūgiu siekė man iki krūtinės. Gyveno rūpindamasis dukterimi, ji, kaip man sakė vertėja, turėjo labai sunkią negalią. Kitados ponas Sato buvo Ohamos stovyklos sargas. Jis parodė man, kur stovėjo barakai, fermą ant kalvos, anglių kasyklą kalvos apačioje, arčiau jūros.

Priešais mus, trikdydama mane ir keldama nebylų pyktį, stovėjo TV komanda ir keletas vietinių laikraščių fotografų. Kad atsidurčiau anglių kasykloje, užmezgiau nemažai pažinčių, ir kažin kaip į tai įsivėlė vietos taryba. Man to nežinant, jie pakvietė ir spaudos atstovus. TV komanda ir korespondentai norėjo tik vieno: kad mudu su ponu Sato apsikabintume, tokio atleidimo, supratimo, laiko užgydytų žaizdų vaizdinio. Žinojau, jog tai būtų melas. Atleisti turėjau ne aš.

Ar laikas gydo? Laikas gydo ne visada. Laikas palieka randus. Pirštinėta pono Sato ranka buvo pakelta, kažin ką rodė, ir, pučiant tam lediniam vėjui, šaltį apačioje perkirto toks viską išnarpliojantis siūlas.

6.

Kiek ankstėliau tą dieną susipažinau su vietiniais jau pagyvenusiais kaimiečiais, kurie per karą buvo dar vaikai. Nenorėjau su jais susitikti, jaučiau – kaip čia pasakius? – gėdą. Ko gero, gėdijausi to, kad mano sugrįžimą galėjo klaidingai suprasti kaip kerštą arba kaip pyktį. Bet nežinau, kas buvo mano sugrįžimas. Jie tada buvo vaikai, o manęs tuomet išvis dar nebuvo. Trumpai tariant, jaučiausi negalįs susilyginti su jais ir jų gyvenimais. Gal kažkaip gėdijausi, kad esu savo tėvo sūnus, kad jo ir jų istorija gali būti ir mano istorija. Nerimavau, kad į mane bus pažiūrėta kaip į nepageidaujamą šmėklą, vaiduoklį, apžiūrinėjantį neišaiškinto nusikaltimo, į kurį buvau įpainiotas, sceną. Bet šmėklą kieno? Aukos, žudiko ar liudininko, o gal visų trijų?

Kadangi tai buvo kitų žmonių susitarimas, nežinojau, kaip jį panaikinti jų neįžeidžiant. Tie pagyvenę kaimiečiai buvo draugiški, šilti žmonės. Pasakodami apie karo laikų nepriteklius, kuriuos patyrė kaip varganų kaimiečių vaikai, prisiminė, kaip tai, ką bylojo suaugusiųjų pasaulis, neatitiko to, ką matė patys vaikai; senus balsus ir vėjo nugairintus veidus persmelkė vaikiškas pagarbumas. Prisiminė, kad 1944 metais išlipę į krantą karo belaisviai, tie šėtonai, kurių jie nuo seno buvo išmokyti bijoti, tebuvo apgailėtini pusnuogiai skeletai. Lygiai taip, pasakodamas apie japonų sargų žiaurumą, mano tėvas kalbėjo ir apie japonų šachtininkų, kurių dalis galėjo būti tų pagyvenusių kaimiečių tėvai, gerumą dalinantis skurdžiu maistu su badaujančiais karo belaisviais.

8.

Ar todėl, kad savo pasaulį matome tik tamsiomis spalvomis, apsupame save melais, kuriuos vadiname laiku, istorija, tikrove, atmintimi, detalėmis ir faktais? Kas, jei pasaulis būtų daugiskaita – ir mes taip pat? Kas, jei atrastume, jog prasidedame rytoj, o numirėme vakar, jog gimėme iš kitų žmonių mirčių, o gyvenimą įkvėpė mums istorijos, kurias susigalvojame iš dainų ir pokštų, mįslių bei kitų fragmentų kratinio?

Tėvas juokdavosi iš vieno savo draugo karo belaisvio, pasakojusio, jog matė, kaip atominė bomba išsprogdino šviesą nakties danguje virš jų stovyklos taip, lyg būtų diena.

Atominė bomba virš Hirosimos sprogo 8.15 valandą ryto. Praeitį visada aiškiausiai mato tie, kurie jos nematė.

R. Flanagan, „7-asis klausimas“, iš anglų kalbos (Australija) vertė Violeta Tauragienė, leidykla VAGA, 2024.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių