Redakcijos žodyje buvo prisimintas spaudos vaidmuo vergijos metais, kai leisti ir platinti lietuvišką raštiją buvo griežtai draudžiama ir mirtinai pavojinga. Tačiau toks suvaržymas atsisuko prieš pačių pavergėjų kėslus, kadangi slaptai cirkuliavusi spauda telkė lietuvių tautą ir budino nuslopinti bandytą laisvės siekį. „Todėl „Kardo“ redaktoriai tikėjosi vienijančią ir drąsinančią spaudos galią išnaudoti karininkų auklėjimo, švietimo ir kultūrinimo tobulinimui“, – rašoma Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešime.

Pirmąjį „Kardo“ numerį pristatė pats šalies vadovas prezidentas Aleksandras Stulginskis, leidinio pasirodymą pavadindamas nepaprastu įvykiu. „Kad žurnalas galėtų sėkmingai gyvuoti ir plėstis, karininkams reikalinga dar daug triūso padėti. Turi užtektinai atsirasti tokių asmenų, kurie rūpestingai ir rimtai sektų karininkų gyvenimą, kariškąją literatūrą, mokėtų ir norėtų rašinėti, visada turėdami omeny tiktai kūrybos darbą, o ne tuščių ginčų vystymą ir nepamatuotą kritikavimą. Karininkai turi gerbti savo žurnalą, teikdami jam visokeriopos paramos. Nepamirškime, kad karininkų žurnalas yra tas veidrodis, kuriame atsispindės morališkas ir kultūriškas karininkų korpuso veidas. Spindės ne tik mūsų visuomenei, bet ir visam pasauliui”, – rašė A. Stulginskis.

Lūkesčiai karininko pareigoms ir įvaizdžiui buvo dideli, matant šį kelią pasirinkusį valstybės tarnautoją kaip tobulai įkūnijantį meilę tėvynei ir pareigą ją ginti. Visuomenės akyse jis turi kelti pasitikėjimo jausmą, kurį užtikrina ne tik karybos meno išmanymas, bet ir inteligencija, rafinuotumas, kultūringumas.

„Karininkas [...] turi būti ne tik technikos žinovas, bet, svarbiausia, tautos kariškų tradicijų ir tautiškos moralės nešiotojas“, – taip jau minėtą sveikinimo tekstą pradėjo „Kardo“ redakcija. Būtent šis žurnalas ir buvo numatytas kaip priemonė šiam tikslui siekti, atliekant tiek draugo ir patarėjo, o prireikus – ir mokytojo vaidmenį.

Nors tai karininkų žurnalas, bet vienas jo uždavinių buvo stiprinti ryšį tarp kariuomenės ir visuomenės.

Iš pradžių Karo mokslo draugijos leistas žurnalas pasirodydavo dukart per mėnesį, nuo 1929 m. vasario – jau kartą per mėnesį kaip žurnalo „Mūsų žinynas“ priedas (vadinosi „Karo mokslo draugijos žinios“). Nuo 1933 m. gegužės 15 d. „Kardą“ leido Lietuvos karininkų ramovė du kartus per mėnesį.

Nors tai karininkų žurnalas, bet jo vienas iš uždavinių buvo stiprinti ryšį tarp kariuomenės ir visuomenės, todėl šalia karininkų plėtoti šį leidinį kviesti ir civiliai rašytojai.

Tarp bendraautorių būta iškilių tarpukario Lietuvos kūrėjų – pradedant kurį laiką žurnalui redagavusiu būsimuoju vidaus reikalų ministru Kazimieru Skuču, būsimuoju Lietuvios aktyvistų fronto lyderiu Vytautu Bulvičiumi, būsimuoju kariuomenės teismo pirmininku Vladu Mieželiu, karo pedagogikos pradininku Konstantinu Žuku, baigiant teisininku, būsimuoju Birželio sukilimo aktyvistu Vytautu Maželiu, kalbininku Stasiu Dabušiu, istoriku, poetu, vėliau Štuthofe žuvusiu Antanu Januševičiumi ir kt.

Apie žurnalo misijos svarbą ir populiarumą byloja ir skaičiai: 1 000 egz. tiražas 1925-aisiais jau 1938 m. išaugo dvigubai.

Penkiolika metų, iki Lietuvą pavergti ir palaužti siekusios okupacijos, šis žurnalas vykdė savo kilnius uždavinius šviesti tiek kariuomenę, tiek visuomenę, suartinti jas, siekti valstybės gynėjų idealų ir puoselėti meilę tėvynei.

„Kardo“ žodis taip pat buvo nutildytas prievartą, skausmą ir terorą pasikinkiusios okupacinės letenos. Tačiau „nutildytas“ nereiškia sunaikintas. Nors ir prislopintas, laisvas žodis sirpo tyloje, laukdamas vieningai sutelktos galingos jėgos, su kuria galėtų išsiveržti. Tautai kylant prieš iki gyvo kaulo įgrisusią, kone kiekvienai šeimai skriaudų sukėlusią primestą santvarką, 1989 m. vėl nuaidėjo „Kardo“ balsas. Jį iš tylos ištraukė Lietuvos atsargos karininkų sąjunga. Šiandien „Kardas“ pasirodo kas tris mėnesius, taip tęsdamas lygiai prieš 100 metų pradėtą kilnų švietėjišką darbą.