Deja, karelai jau neišsaugojo šamanizmo sakrališkumo. Tai, ką metame į laužą, deginame, šokame, mušame būgną – tik išorinė apeigų dalis. Todėl vykau į tolimąsias Sibiro vietas, mokiausi pas šamanus. Tuvoje tapau 1993 m. pirmosios Rusijoje įkurtos šamanų asociacijos "Dungur" narys. Įšventinti į šamanus dar kartą ir tapti "Dungur" nariu mane rekomendavo vienas garsiausių dar gyvų šamanų – Didysis Keninas Lopsana Mongušas, kuriam balandžio mėnesį sukako 91 metai. Garsaus antropologo, rašytojo įkurtas Šamanizmo tyrinėjimo centras Keninui Lopsanai Mongušui suteikė Šamanizmo brangenybės titulą. Didysis šamanas – vienas iš nedaugelio dar likusių senųjų galingųjų šamanų. Kaip ir jau mirusi senelė Arbuš. Šamanai, kuriems mažiau nei 70 metų, jau kitos kartos.

– Ar kiekvienas gali būti šamanu?

– Niekas nenori tapti šamanu. Juo tampi arba miršti, taip ir nepasveikdamas po nežinomos ligos, ekstatiškos mirties būsenos. Niekas nenori tabu, o šamanai negali daryti daugelio žemiškų dalykų. Turi eiti vienu, šamanizmo, keliu. Negali dirbti vieno ar kito darbo. Nevartoju alkoholio jau 25 metus. Šamanizmas – didelė našta.

Negali pats savęs vadinti šamanu – taip turi tave vadinti žmonės. Priklausai kažkokiam šamanų klanui, giminei – Tuvos, Buriatijos, Chakasijos ir t.t. Tavęs visada klaus, kas už tavo nugaros? Giminės, klanai turi šimtus, tūkstančius metų. Tu tampi stiprus, dar stipresnis, nes už tavo nugaros kitų tavo giminės, klano šamanų jėga. Tarkim, mane veda Keninas Lopsana Mongušas.

Yra ir šiuolaikinių šamanų, kurie gyvena megapoliuose, dirba, o savaitgaliais muša būgną, konsultuoja, padeda ir šie šiuolaikiniai šamanai suteikia psichologinę pagalbą, o tai taip pat yra gerai.

– O man šamanas yra ir bet koks meno žmogus. Dailininkas, muzikantas, šokėjas, architektas... Tas, kuris kuria meną, kuris gydo žmones. O kurti padeda meno dvasios. O kur dvasios – netoli ir šamanizmas, – įsiterpė Šončalaj.

– Kas vyksta šiuo metu pasaulyje? Kur mes einame?

– Mes einame į skirtingas puses. Rusija – į vieną, Lietuva – į kitą pusę. Turbūt tai priklauso nuo teritorijos, taško, kur einame.

Beje, 1830–1924 m. Olchono saloje gyvenęs garsus šamanas aiškiaregis buriatas Barnashki Baltahanovas pranašavo, kad 2016–2026 m. vyks karas. Buriatijos Nostradamu vadinamo Barnashki pranašystės pildosi. Jis numatė Antrąjį pasaulinį karą, jo pabaigą, įspėjo, kad bus numestos atominės bombos ant Hirosimos ir Nagasakio. Žinoma, tiesiogiai jis neminėjo žodžių "atominė bomba", bet kalbėjo apie ugninį viesulą, kuris pražudys daugybę žmonių.

Anot jo, nuo 2016 iki 2026 m. pasaulį užgrius globalios permainos, užgrius ir ugninis viesulas. Žus begalė žmonių. Ir tik po to įsivyraus taika. O karas prasidės Pietryčių Azijoje. Kas tai – gal Šiaurės Korėja? Galima tuo tikėti ar ne, tačiau politinė situacija pasaulyje rimta ir vieniems ar kitiems gali neišlaikyti nervai.

– Ką daryti žmonėms, kurie bejėgiai prieš baisius galingųjų žaidimus?

– Viskas vyks taip, kaip turi būti. Jei kris stogas – pakelsi rankas? Jis kris, jei turės nukristi. Šamanas nepriima pasaulio kaip kažko stabilaus, nesikeičiančio. Jei pradėsime saugotis, nebūtinai apsisaugosime nuo kokių nors veiksmų ir reakcijų. Vikingai, kai likdavo nakvoti miške, neprisidengdavo. Kodėl? Jiems padėdavo karo ir išminties vyriausiasis dievas Odinas. O jei Odinas padeda, kam saugotis? Šamanizmui būdinga nuostata – įvyks tai, kas turi įvykti. Na, bus karas? Jei jis bus, tada ir veiksime.

– O aš patarčiau žmonėms maksimaliai išsaugoti savo energiją, – sako Šončalaj. – Reikia pasitelkiant kūną ir greitį sukaupti vidinę energiją. Reikia judėti viduje, dvasiškai. Globalizacijos greitis labai didelis, tvyro chaosas ir žmonės, to veikiami, viduje jaučiasi tušti, išsunkti. Jiems trūksta ramsčio, vidinės jėgos. Jie eina ieškoti tos ramybės, terapijos kitur. Bet ne savo namuose. Išnyko šeimos terapija! Žmonėms reikia vidinės energijos, todėl didelė dalis ieško savo šaknų –  atsigręžė į gamtą, žemę, vandenį, medžius, ugnį, kurie yra daug stipresni už žmogų. Šios stichijos gali dalytis, vyksta mainai. Kai mes pajusime harmoniją su gamta, pasijusime harmoningi, atrasime ir vidinę energiją.

– Lietuvoje labai daug savižudybių – esame vieni pasaulio juodojo sąrašo lyderių.

– Nežinojome šio fakto. Chakasija kažkada pagal savižudybių skaičių buvo pirmoje vietoje Rusijoje. Tačiau Chakasijos Askizkio rajone buvo daug mažiau savižudybių. Pradėjo tyrinėti, paaiškėjo, kad ten gyveno garsi šamanė močiutė Sargo – viena paskutiniųjų senosios kartos Chakasijos šamanių. Ji saugojo savo teritoriją nuo savižudybių. Kai mes nesulaukiame artimųjų, kitų žmonių palaikymo, kai mums trūksta vidinio ramsčio, dvasingumo, sutrinkame, neretai baigiame gyvenimą savižudybe, – pasakojo Elvilis. – Labai priklauso ir dėl ko žudomasi. Dėl meilės, nelaimių ar minčių ir balsų galvoje, kažko nematomo, kai žmogus neskiria realybės nuo haliucinacijų.

– Reikia stebėti žmones, kaip jie elgiasi, bendrauja, – tęsė Šončalaj. –  Blogai, kai tėvai tampo vaikus pas psichologus, šie taiko įvairius metodus, bet dvasios nenurims, todėl vaikui tie metodai nepadės. Reikia aiškinti vaikui, kad nėra blogai, jei esi jautresnis, matai kitus dalykus, nuvesti pas šamaną, nuraminti vaiką, o ne įvairiais drastiškais būdais bandyti jį pakeisti. Mano mokinė nencė pasakojo, kad pas jos tėvą lankėsi dvasios. Jis nuėjo krikštytis, nepadėjo. Tuomet tėvas pradėjo vartoti alkoholį ir 42 metų mirė. Jis nenorėjo priimti to, kas neišvengiama, kad mato ir jaučia daugiau nei kiti.

– Kodėl vyrai žudosi dažniau nei moterys? Jie silpnesni?