– Iškart pakalbėkime apie vis dar dviprasmiškai vertinamas gyvenimo įgūdžių pamokas mokykloje. Bemaž labiausiai buvo akcentuojamas vaikų lytinis švietimas. Jūsų nevyriausybinė organizacija nuolatos sulaukia skambučių, istorijų, tuos duomenis renkate anonimiškai. Kokia yra situacija? Ar tikrai tokios pamokos, jūsų nuomone, yra reikalingos vaikams?

– Tokios pamokos yra reikalingiausios, kaip mes matome iš dabartinių diskusijų, suaugusiems. Ir, man atrodo, iš mokyklų turėtų persikelti į darbovietes. Nes vaikai nebijo apie tai kalbėti, nori apie tai kalbėti, prisiminkime save, kai mes buvome vaikai – mums kildavo lygiai tie patys klausimai.

– Bet tuo metu tai buvo tabu.

– Tuo metu tai buvo tabu. Tas, kas skaitė „Erškėčių paukščių“ knygas, kas bibliotekoj slėpdavosi drebančiomis rankom, kas žiūrėdavo vakarines programas, nes bandydavome rasti informaciją. Dabartiniams vaikams nebereikia ieškoti tokios nepatikrintos informacijos, dabartiniai vaikai turi nuostabią galimybę gauti mokslu grįstą lytiškumo ugdymą savo mokyklose, nes klausimų jiems kyla, kaip ir mums. Mes labai daug bendraujame su vaikais ir klausimai yra lygiai tokie patys: „Kas yra sveiki santykiai?“, „Kaip man parodyti, kad kitas žmogus man patinka?“, „Kas yra seksas?“, „Ką daryti, jeigu mano partneris arba partnerė nori užsiimti intymia veikla, o aš dar tam nesu pasiruošęs?“, „Kaip pasakyti ne, neįžeidžiant kito?“, „Ką daryti, jei pasakius ne, su manim išsiskirs?“ Tie klausimai yra labai svarbūs ir į juos turi būti atsakyta.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Na, ginčuose Seime dėl šios ugdymo programos viename iš komitetų Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija yra išsakiusi nuomonę, kad moksleivių teisė gauti žinias apie seksualinius santykius turi būti suderinta su tėvų teise ugdyti savo vaikus. Įmanoma tai suderinti?

– Aš galėčiau į tai atsakyti, kad šeimų yra įvairių ir asociacijų yra įvairių. Kita tėvų teises ir vaikų teises ginanti šeimų asociacija, kuri vadovaujasi žmogaus teisių požiūriu, kurioje yra ir švietimo srities ekspertai, ir mokslininkai, kurie dirba su mokslu grįstu lytiškumo ugdymu, nekelia visiškai jokių klausimų dėl tos programos. Dabar dėl tos tėvų teisės. Pakalbėkime apie tai, kad daugiau nei 70 proc. atvejų nuo seksualinio smurto Lietuvoje nukenčiančių žmonių yra iki 18 metų amžiaus. Nuo ko daugiausiai nukenčia – nuo artimos aplinkos. Vadinasi, patys tėvai, dėdės, seneliai ir kiti artimoj aplinkoj esantys asmenys. Tai, vienas aspektas yra, kad nebūtinai vaikai šeimose yra saugūs. Kitas aspektas – nei su tais seneliais, nei su tėvais, nei su mumis dažnai nebuvo kalbėta apie lytiškumo ugdymą. Ir sako, mes pasiliksim sau teisę šviesti, ar ne? Tai kad nežinom mes, kaip šviesti. Su mumis niekas nekalbėjo, mes neturime tų žinių ir mes renkamės nešviesti.

Su mumis niekas nekalbėjo, mes neturime tų žinių ir mes renkamės nešviesti.

– Tokia asociacija akcentuoja susilaikymą.

– Susilaikymą galiu ir aš labai stipriai akcentuoti. Ir žinot, kas prisideda prie susilaikymo, dirbant su jaunimu? Prie susilaikymo labiausiai prisideda tai, kad jie įgyja žinių, jog turėti intymius santykius, mylėtis yra, visų pirma, didžiulė atsakomybė. Ir kai jie supranta, ką reiškia gerbti kito žmogaus ribas, kiek daug aspektų reikia paklausti dėl sutikimo, kai jie supranta apie lytiškai plintančias ligas, kai žino informaciją apie nėštumą, tada jaunuoliai pasako „Tai gal aš dar ir nesu pasiruošęs, čia labai daug dalykų reikia apsvarstyti.“ Nes dabar jeigu mes sakom jaunuoliams susilaikyt, tai tas pats kaip sakyti negerti alkoholio ar pan. Kuo daugiau sakysi jiems susilaikyti ir nieko nepasakysi šalia, tai rezultatas gali būti priešingas.

– Bet, jūsų požiūriu, ar tėvai bendrai suvokia tą seksualinį gyvenimą jaunimo gretose ir gal jų įsivaizdavimas tiesiog prasilenkia su realybe?

– Mes labai nenorim suprast apkritai, kad mūsų vaikai užauga. Jie mums visada bus mažiukai, ten, kur trijų metų atneša kamuoliuką ir knygelę. Ką rodo dabar statistika – rodo, kad – ir Ispanijoj, nes ten buvo neseniai daryti tyrimai – vaikai pornografiją atranda jau nuo aštuonių metų. Anksčiau tai buvo 10-12 metų. Aš pati turiu vaikų, tai matau šiek tiek, kas vyksta. Pradinėse klasėse vaikai žaidžia dabar žaidimus „paliesk ir pagauk mane“, o kai paliečia, jie vienas ant kito stengiasi įvairius veiksmus atlikti, imituoti. Pirmoje klasėje jie jau paklausia, kas yra seksas ir kalbasi apie tai tarpusavyje. Atradę pornografiją, jie iš pornografijos mokosi, kas yra seksas.

Ir arba kalbėsime mes mokyklose amžiui tinkama kalba, arba kalbės pornografija.

– Bet moksliškai įrodyta, kad pornografija kenkia net suaugusiam žmogui, tai ką kalbėti apie vaiką? Gal su tuo reikia kažkaip kovoti? Nes ta pornografija prieinama kelių mygtukų paspaudimu internete, visiškai laisvai.

– 420 mln. puslapių pornografinio turinio yra internete ir vaiką pornografija tikrai traumuoja. Nes tu žiūri į savo lytinius organus, kurie nėra tokie, tu žiūri, kas vyksta pornografijoj – ten dažnai vyksta smurtas – ir jie atkartoja tai. Aš po to vesdama mokymus gaunu klausimus iš, pavyzdžiui, šešiolikmečių jaunuolių: „O ką daryt, jeigu aš sekso metu nenoriu savo merginai tampyti už plaukų? O ji man sako, kad tu esi ne aistringas“. Tai iš kur mes žinome, kad aistra yra tampymas už plaukų, smurto naudojimas? Tai va čia yra didžioji problema. Ir arba kalbėsime mes mokyklose amžiui tinkama kalba, arba kalbės pornografija. O ten nei amžiaus, nei smurto formų nesirenka.