Pamatyti lauko tualetų galima ne tik vienkiemiuose, bet ir Kaune – be kanalizacijos ir vandentiekio mūsų mieste gyvena daugiau kaip 20 tūkst. šeimų. Patogumų nebuvimo problema ypač paaštrėja žiemą.

Maudosi pas draugus

Griškabūdžio gatvėje nuosavame name gyvenanti Simaškų šeima su pavydu žvelgia į kaimynus, kurie pernai į būstus įsivedė vandentiekį ir kanalizaciją.

"Iki šitų namų nutiesė komunikacijas, o ką mums daryti? – rodydamas vandentiekio plėtros liniją kalbėjo šeimos galva Stanislovas Simaška. – Dabar nežinia, kada tęs darbus. Gal kitą pavasarį, o gal tik po kelerių metų. Be centrinio vandentiekio ir kanalizacijos čia gyvena dar nemažai žmonių."

Erdviame Simaškų kieme į akis krinta ryškiai žaliai nudažytas nedidelis namukas su širdies formos langeliu. Tai – tualetas, į kurį einama atlikti gamtinių reikalų bet kuriuo paros laiku.

"Na taip, ir siaučiant pūgai, ir lyjant, visada einame čia. Mes pripratę, – šypsojosi S.Simaška. – Gal kiek sunkiau būna vaikams, kai naktį reikia eiti į lauko tualetą."

Šiame būste dvidešimtus metus gyvenantis S.Simaška su žmona turi aštuonis vaikus. Jauniausiam Donatui – devyneri. Paklaustas, kur šeima prausiasi, vyras prabilo apie viešąsias pirtis ir išvykas pas draugus bei kaimynus. Be to, anot jo, apsiprausti galima ir vonelėje namuose. Kaunietis skaičiuoja, kad kasdien į namus iš kieme esančio šulinio tenka parnešti po maždaug dešimt kibirų vandens.

Kas rytą – prie hidranto

H. ir O.Minkovskių bei Gintariškių gatvių sankirtoje stūksantis hidrantas yra vienas paskutiniųjų tokių įrenginių mieste, prie kurio ankstyvą rytmetį vis dar driekiasi eilė kaimynų, norinčių pasipildyti geriamojo vandens atsargas.

"Vieną žiemą buvo užšalęs. Tada likome be vandens, bet kažkas paskambino į seniūniją ir problemą greit išsprendė", – prisiminė prie pat Aleksoto hidranto gyvenanti kaunietė Rita. Solidaus amžiaus moteris lingavo galva: taip, pasisemti vandens čia ateina daug žmonių.

Jos kaimynė, nuo vaikystės šiame rajone gyvenanti Leonora pripažino, kad Aleksote dar nemažai gyventojų neturi ir kanalizacijos. Ji pati daugiau kaip keturis dešimtmečius naudojasi lauko tualetu.

"Jokių problemų, – plačiai nusišypsojo Leonora. – Man niekas nebaisu: nei žiema, nei pūgos. Ir lauko tualetas gali būti komfortiškas."

Kaimynai užnuodijo vandenį?

Pamatyti šachtinį šulinį galima daugelyje individualių namų kiemų, tačiau pagal paskirtį juos naudoja ne visi. Rąžės gatvėje gyvenantis Kazys Zakarauskas neseniai įsigijo naują šulinio viršų – už medinį rentinį mugėje vyras paklojo 800 litų.

"Gerti vanduo netinkamas, dabar jį naudojame tik daržams laistyti, – pasakojo K.Zakarauskas. – Viduryje kiemo esantis šulinys mums ir puošmena, lietuvybės simbolis."

Daržus šulinio vandeniu laisto ir Barzdų gatvės gyventojas Remigijus Jašinskas. Kažkada, anot jo, iš šio šulinio buvo semiamas labai skanus vanduo.

"Įtariame, kad pikti kaimynai užnuodijo, nes staiga vandens skonis labai suprastėjo. Atlikome tyrimus ir tikimės sužinoti, kuo jis užterštas", – kalbėjo R.Jašinskas.

Kiečių gatvėje gyvenantis Gediminas Gustas svarsto, ar nevertėtų kaimynams kreiptis į seniūniją, kad paspartintų nuotekų plėtrą mikrorajone. Tokius raštus seniūnei ne kartą siuntė Piliakalnio gatvės gyventojai, kanalizacija ir vandentiekiu turėję rūpintis savo jėgomis.

"Kaimynai kažką organizuoja, bet man dabar geriau taip, kaip yra, turint vietinę kanalizaciją. Mums bent jau nereikia mokėti didelių mokesčių", – teigiamus tokio gyvenimo privalumus įžvelgė Virginija Klimavičienė.

Tinklus ties iš ES lėšų

Šių metų Lietuvos statistikos metraštyje teigiama, kad būstuose be tualeto su nutekamuoju vandeniu 2008 m. gyveno 19 proc. asmenų, be vonios ar dušo – 18 proc., būstuose su varvančiu stogu, supuvusiais langais, grindimis ar drėgnomis sienomis – kas ketvirtas gyventojas. Statistikos departamento duomenimis, būsto kokybė kaime yra kur kas prastesnė negu mieste.

Bendrovės "Kauno vandenys" generalinis direktorius Vilius Burokas skaičiuoja, kad prie centralizuoto vandentiekio tinklo yra prisijungę 94 proc. kauniečių, prie nuotekų tinklo – 93 proc. Vadinasi, maždaug 21 tūkst. kauniečių naudojasi vietiniais šuliniais, lauko tualetais. V.Burokas tokią statistiką vadino patenkinama ir pabrėžė, kad kai kuriose išsivysčiusiose šalyse rodikliai yra dar prastesni.

"Lietuva yra užsibrėžusi, o ir stojimo į ES sutartyje numatyta, kad iki 2014 m. vandentiekio ir kanalizacijos tinklas apims 95 proc. šalies teritorijos", – pasakojo V.Burokas.

Daugelį metų blogiausia padėtis, anot jo, buvo Aleksote, tačiau per pastaruosius ketverius metus ten nutiesta dešimtys kilometrų vandentiekio ir kanalizacijos tinklų. Šiuo metu be patogumų dar likę nemažai Vilijampolės, Aukštųjų ir Žemųjų Šančių gyventojų. Kanalizacijos nėra keliose Žaliakalnio gatvelėse turgaus rajone.

"Esame parengę projektus. Laukiame, kada bus galima teikti paraiškas. Vykdysime projektus iš ES lėšų", – planavo V.Burokas.

Vonios atsirado tarpukariu

Kauno medinio vandentiekio statyba pradėta XVI a. viduryje, kai Žaliakalnyje tarp Pakalnės ir A.Mackevičiaus gatvių buvo surasti trys švaraus vandens šaltiniai. Iš jų mediniais vandentiekio vamzdžiais vanduo tekėdavo į Rotušę, smukles ir pirklių namus. Medinį vandentiekį sunaikino karai ir gaisrai. Vėliau, apie 1878 m., tuometė miesto valdyba iškasė šešis viešojo naudojimo šulinius įvairiose miesto vietose: Rotušės aikštėje, senajame turguje, prieš miesto kapines, prie teatro, Karmelitų rajone, Žaliakalnyje ir Žemuosiuose Šančiuose.

"Apie tikrą, šiuolaikinį vandentiekį Kaune pradėta svarstyti miestui tapus sostine – XX a. pradžioje, – pasakojo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkas, dabar pensininkas Antanas Sakalauskas. – Miestas pradėjo augti, sulaukė užsienio svečių, buvo nepatogu juos priimti tokiomis, nehigieniškomis sąlygomis."

Mokslininko teigimu, vandentiekio rūpesčiai patikėti inžinieriui Steponui Kairiui, kuris, kaip parodė istorija, užduotį atliko puikiai – jo išrinkta vandenvietė Eiguliuose naudojama iki šiol, iš jos gaunamas geros kokybės, ES reikalavimus atitinkantis vanduo.

Ne Portugalija

Statistikos metraštis rodo, kad trys iš dešimties gyventojų nėra patenkinti savo būstu. Jie skundžiasi, kad butas – per tamsus. Kas ketvirtas lietuvis gyvena techniškai netvarkingame būste: varva stogas, langai supuvę, grindys arba sienos yra drėgnos.

"Mūsų pastatai jau pasenę, netinkamai prižiūrimi, – konstatuoja Kauno technologijos universiteto (KTU) Geoinžinerijos katedros docentas Andrius Jurelionis. – Drėgnuose, nesandariuose namuose labai dažnai pradeda augti pelėsis, kuris, beje, gali išskirti toksines medžiagas ir nuodyti mus."

KTU Statybos ir architektūros fakulteto prodekanas Arūnas Aleksandras Navickas atkreipė dėmesį ir į gamtines sąlygas: dėl šaltų žiemų negalime įsirengti pernelyg atvirų būstų, kokiais mėgaujasi pietiečiai.

"Būstas priklauso nuo klimato. Portugalai išorės apdailai naudoja plyteles, o pas mus apie tokius sprendimus negalima nė pagalvoti", – aiškino A.A.Navickas. Nors dabar jau yra sprendimų, padedančių išsaugoti šilumą pastate, daug lemia ir būsto vidaus išplanavimas. Mokslininkas pataria svetainę ir kitas patalpas, kuriose praleidžiama daug laiko, įrengti pietinėje pusėje.